Vos keliolika kilometrų nuo Vilniaus stūkso pastatas, kuris iš pirmo žvilgsnio labiau primena ne Lietuvos dvarą, o nedidelę neogotikinę pilį. Aukštas smailėjantis bokštas, raudonų plytų fasadai, pilki dekoratyviniai apvadai, arkos ir daugybė smulkių architektūros detalių leidžia suprasti, kodėl Lentvario dvaras laikomas vienu išskirtiniausių tokio tipo statinių Lietuvoje.
Dar visai neseniai šie rūmai buvo siejami pirmiausia su apleidimu. Ilgus metus blogėjusi pastato būklė, drėgmė, pažeistos konstrukcijos ir nykstantys interjerai kėlė klausimą, ar vieną dieną šio dvaro apskritai neprarasime.
Šiandien situacija pasikeitusi kardinaliai.
Dvaro fasadai atgavo spalvas, restauruotas bokštas, tvarkomos vidaus erdvės, o į pačius rūmus jau galima patekti su ekskursijomis. Vis dėlto svarbu viena detalė – Lentvario dvaras dar nėra galutinai restauruotas.
Ir būtent tai šiandien daro apsilankymą jame ypatingą.
Pastatas, kurį sunku pamiršti
Priėjus prie rūmų pirmiausia žvilgsnis savaime kyla aukštyn.
Pagrindinis bokštas dominuoja visame pastate. Žiūrint nuo jo papėdės, smailė atrodo dar aukštesnė nei nuotraukose, o aplink bokštą išdėstytos arkos, kolonos ir mažesni bokšteliai suteikia pastatui tikros pilies įspūdį.
Raudonos plytos kontrastuoja su pilkomis dekoratyvinėmis detalėmis, langų apvadais ir kolonomis. Viena rūmų pusė visai nepanaši į kitą – pastatas turi daugybę išsikišimų, kampų, skirtingų langų ir stogo formų.
Kuo ilgiau vaikštai aplinkui, tuo daugiau detalių pastebi.
Vienur – siauri arkiniai langai.
Kitur – dekoratyvinės kolonos.
Dar kitur – apvalūs langai ir nedideli architektūriniai elementai, kurių iš toliau net nematyti.
Tikroji Lentvario dvaro istorija prasidėjo su Tiškevičiais
Lentvario dvaro istorija siekia gerokai senesnius laikus, tačiau laikotarpis, su kuriuo labiausiai siejami dabartiniai rūmai, prasidėjo XIX amžiuje.
Apie 1850 metus dvarą įsigijo grafas Juozapas Tiškevičius.
Vėliau valdą perėmė jo sūnus Vladislovas Tiškevičius. XIX amžiaus pabaigoje rūmai buvo perstatyti ir įgavo neogotikinį charakterį, kurį atpažįstame šiandien.
Tai nebuvo vien paprasti šeimos namai.
Lentvario dvaras turėjo tapti reprezentacine rezidencija, kurioje būtų galima priimti svečius, ilsėtis, rengti susitikimus ir mėgautis aplinka.
Aplink rūmus buvo kuriamas visas didžiulis kompleksas.
Parką projektavo garsus prancūzų kraštovaizdžio architektas
Ne mažiau svarbi nei patys rūmai buvo ir juos supanti teritorija.
Lentvario parką formavo vienas garsiausių to meto kraštovaizdžio architektų – prancūzas Édouard’as André.
Jo darbams buvo būdingas natūralaus reljefo, vandens, augmenijos ir žmogaus sukurtų elementų derinimas.
Lentvaryje atsirado takai, vandens telkiniai, kaskados, grotos ir įvairūs kraštovaizdžio akcentai.
Dėl to dvaras turėjo atrodyti ne kaip vienišas pastatas lauko viduryje, o kaip dalis kruopščiai sukurto peizažo.
Net ir šiandien, žvelgiant nuo aukštesnių rūmų vietų į aplink augančius senus medžius, galima pajusti, kiek daug reikšmės buvo skiriama ne vien pastatui, bet ir visai jo aplinkai.
Užėjus į vidų prasideda visai kita istorija
Iš išorės dvaras šiandien jau atrodo labai tvarkingas, todėl įėjus į vidų galima tikėtis visiškai atkurto istorinio interjero.
Tačiau realybė daug įdomesnė.
Dalis patalpų jau restauruota ir įrengta, tačiau kitose vis dar matyti seni sienų sluoksniai, ankstesnių laikotarpių pėdsakai ir vietos, kurių restauracija dar tik laukia.
Todėl ekskursija tampa ne vien pasivaikščiojimu po muziejų.
Čia galima pamatyti patį pastato atgimimo procesą.
Vienoje iš sutvarkytų erdvių visą sieną dengia skirtingų dydžių paveikslai ir portretai.
Puošnūs rėmai, skirtingų laikotarpių apranga, šviesios sienos ir dekoratyviniai lubų karnizai sukuria visiškai kitokią atmosferą nei tai, ką daugelis prisimena iš senų apleisto Lentvario dvaro fotografijų.
Kitoje vietoje prie didelio lango stovi masyvus tamsaus medžio stalas su šachmatų lenta ir figūromis.
Tokios detalės suteikia rūmams gyvybės.
Tai nebe tuščias pastatas.
Viena įspūdingiausių vietų – bokštas
Jeigu yra galimybė pakilti aukščiau, verta ja pasinaudoti.
Nuo bokšto pusės galima pažvelgti į rūmų stogus iš visiškai neįprastos perspektyvos.
Apačioje lieka raudonų čerpių stogai, dekoratyvinės smailės, kaminai ir įvairūs architektūriniai elementai, kurių stovint kieme praktiškai neįmanoma pastebėti.
Toliau prasideda medžių masyvas.
Rudenį, kai jų spalvos keičiasi, vaizdas dar įspūdingesnis.
Būtent iš aukščiau geriausiai matyti, koks sudėtingas pats rūmų pastatas. Jo stogas nėra viena paprasta plokštuma – skirtingos dalys jungiasi tarpusavyje, kyla bokšteliai, šlaitai ir dekoratyviniai elementai.
Dvaro istorijoje buvo ne tik prabanga
Lentvario rūmai matė labai skirtingas epochas.
Tiškevičių laikais jie buvo reprezentacinė rezidencija.
Vėliau atėjo karai.
Pirmojo pasaulinio karo metais rūmai buvo naudojami visai kitoms reikmėms, o per XX amžių dvaro gyvenimas keitėsi ne kartą.
Sovietmečiu čia veikė Lentvario kilimų fabriko administracija.
Tai reiškė, kad istorinės erdvės buvo pritaikomos praktinei paskirčiai, keitėsi patalpų išplanavimas, apdaila ir daugelis interjero detalių.
Dalis šių pokyčių paliko pėdsakus, kuriuos restauratoriams tenka spręsti iki šiol.
Todėl restauruojant dvarą neužtenka tiesiog perdažyti sienų.
Reikia išsiaiškinti, kas priklauso Tiškevičių laikotarpiui, kas atsirado vėliau, ką verta išsaugoti, o ką galima atkurti pagal istorinius dokumentus ir nuotraukas.
Buvo laikas, kai rūmų ateitis atrodė labai neaiški
Po nepriklausomybės Lentvario dvaro istorija taip pat nebuvo paprasta.
Pastatas keitė savininkus, buvo kuriami įvairūs planai, tačiau ilgą laiką realių darbų beveik nevyko.
Rūmų būklė prastėjo.
Buvo vietų, kuriose trūko langų, vanduo patekdavo į vidų, nyko apdaila ir konstrukcijos.
2016 metais Lentvario dvaro rūmus aukcione įsigijo verslininkas Ugnius Kiguolis.
Už pastatą tuomet sumokėta apie 540 tūkstančių eurų.
Nuo tada prasidėjo visiškai naujas dvaro etapas.
Po truputį pradėta gelbėti tai, kas dar buvo likę
Restauruoti tokį pastatą nėra tas pats, kas suremontuoti seną namą.
Kiekvienas sprendimas čia turi būti derinamas su kultūros paveldo reikalavimais.
Reikia atlikti tyrimus, atkurti istorines spalvas, formas, apdailą ir kitus elementus.
Darbo daug.
Ir jis trunka metų metus.
Tačiau šiandien jau galima aiškiai pamatyti rezultatą.
Sutvarkyti fasadai.
Atkurti langai.
Restauruotos dekoratyvinės detalės.
Sutvarkytas bokštas.
Dalis vidaus erdvių jau pritaikyta lankymui.
Tačiau restauracija dar nesibaigė.
Būtent dabar dvarą pamatyti gali būti įdomiausia
Po kelerių metų Lentvario dvaras tikriausiai atrodys dar kitaip.
Bus restauruota daugiau kambarių.
Atsiras daugiau ekspozicijų.
Dalis šiandien matomų nebaigtų sienų ar restauravimo ženklų išnyks.
Todėl dabartinis laikotarpis yra gana išskirtinis.
Lankytojas gali pamatyti ne tik galutinį rezultatą, bet ir tai, iš ko tas rezultatas gimsta.
Viename kambaryje galima grožėtis paveikslais ir puošnia aplinka.
Už kelių durų – pamatyti sieną, kuri dar laukia restauratorių.
Tokio kontrasto visiškai restauruotame muziejuje jau nebebūtų.
Dvaras nėra tik gražus fonas nuotraukoms
Žinoma, Lentvario rūmai atrodo įspūdingai.
Ypač fotografuojant iš apačios, kai neogotikinis bokštas kyla į dangų ir užima beveik visą kadrą.
Tačiau vien dėl gražaus fasado čia važiuoti būtų per maža.
Dvaro vertė atsiskleidžia tada, kai pradedi suprasti jo istoriją.
Tiškevičiai.
Prancūziško kraštovaizdžio parkas.
Karai.
Sovietmetis.
Kilimų fabriko administracija.
Ilgi apleidimo metai.
Ir galiausiai – dabartinis bandymas visa tai išgelbėti.
Viename pastate telpa daugiau nei šimtas metų labai skirtingos Lietuvos istorijos.
Šiandien dvaras vėl turi lankytojų
Svarbiausias pokytis tas, kad rūmai nebėra tik pastatas, į kurį galima žiūrėti pro tvorą.
Juose vyksta ekskursijos ir kultūriniai renginiai.
Lankytojams pasakojamos rūmų istorijos, rodoma dalis restauruotų erdvių ir vietos, kuriose darbai dar nesibaigė.
Kartais galima patekti ir į rūmų bokštą.
Kadangi restauracija vyksta etapais, lankomos patalpos ir maršrutai gali keistis.
Todėl kiekvienas apsilankymas šiek tiek priklauso nuo to, kiek darbų tuo metu jau atlikta.
Vienas įdomiausių atgimstančių dvarų Lietuvoje
Lentvario dvaras šiandien įdomus ne todėl, kad jau būtų nepriekaištingai restauruotas.
Priešingai.
Jo žavesys slypi tame, kad galima stebėti, kaip pastatas grįžta į gyvenimą.
Iš išorės jau matome didingą neogotikinę rezidenciją.
Viduje – gražiai sutvarkytas sales, paveikslus ir istorines detales.
Tačiau čia pat tebėra vietų, primenančių laikus, kai dvaro ateitis buvo visiškai neaiški.
Tai labai retas jausmas.
Ateini ne į užbaigtą muziejų, kuriame viskas jau sudėliota ir paaiškinta.
Ateini į pastatą, kurio istorija vis dar rašoma.
Ir jeigu dar prieš dešimtmetį klausimas buvo, ar Lentvario rūmus apskritai pavyks išsaugoti, šiandien klausimas jau visai kitas – kaip jie atrodys, kai visas didžiulis restauravimo darbas vieną dieną bus baigtas?
