Atrodo keista: lauke šalta, langai uždaryti, naujų gėlių nepirkote jau kelis mėnesius, tačiau vieną dieną virš vazono pradeda skraidyti smulkios juodos muselės. Kitame augale atsiranda lipnių lapų, o trečiame – vos matomas plonas voratinklis.
Daugelis tokiu metu stebisi, iš kur žiemą bute apskritai gali atsirasti kenkėjų. Tačiau kambariniai augalai jiems yra puiki vieta gyventi ištisus metus, o žiemos sąlygos namuose kai kuriems parazitams net labai palankios.
Šildymas sausina orą, augalams trūksta šviesos, jų augimas sulėtėja, o laistymo režimas dažnai lieka toks pats kaip vasarą. Dėl to augalai patiria daugiau streso ir tampa lengvesniu taikiniu.
Iš kur kenkėjai atsiranda, jei langai uždaryti?
Dažniausiai jie neatsiranda iš niekur.
Labai dažnai kenkėjai į namus patenka kartu su nauju augalu. Parduotuvėje gėlė gali atrodyti visiškai sveika, tačiau ant lapų, stiebų ar žemėje jau gali būti kiaušinėlių ar lervų, kurių plika akimi beveik neįmanoma pastebėti.
Kita dažna priežastis – žemė. Kenkėjų lervų ar kiaušinėlių gali būti pirktame substrate, komposte ar sodo žemėje.
Jie taip pat gali patekti kartu su skintų gėlių puokšte, vasarą lauke laikytais augalais ar per ventiliaciją.
Problema dažnai išryškėja ne iš karto. Kartais praeina kelios savaitės, kol kenkėjų prisidaugina tiek, kad juos pastebime.
Smulkios juodos muselės virš vazono
Vienas dažniausių žiemos vaizdų – mažos tamsios muselės, skraidančios aplink gėlių vazonus.
Tai dažniausiai būna grybiniai uodeliai. Suaugę vabzdžiai patys augalui didelės žalos paprastai nedaro, tačiau problema slypi žemėje.
Ten gyvena jų lervos.
Jos minta organinėmis liekanomis, grybeliais, o esant dideliam jų kiekiui gali pradėti pažeisti smulkias augalo šaknis.
Dažniausia priežastis – per šlapia žemė.
Didžiausia žiemos klaida – laistyti taip pat kaip vasarą
Vasarą augalas gauna daugiau šviesos, aktyviau auga ir sunaudoja daugiau vandens.
Žiemą situacija visiškai kitokia.
Dienos trumpos, šviesos mažiau, todėl daugumos augalų augimas sulėtėja. Jie sunaudoja mažiau vandens, tačiau žmogus iš įpročio laisto tokiu pačiu dažnumu kaip liepą ar rugpjūtį.
Žemė ilgai lieka šlapia, o tai yra idealios sąlygos grybinėms muselėms daugintis.
Situaciją dar labiau pablogina įvairios namuose naudojamos „trąšos“ – kavos tirščiai, arbatos likučiai, bananų žievės ar kiti organiniai priedai.
Žiemą tokios priemonės vazone gali pradėti irti ir tapti papildomu maisto šaltiniu vabzdžių lervoms.
Ką daryti, jei aplink gėles jau skraido muselės?
Pirmiausia reikėtų sumažinti laistymą.
Tai nereiškia, kad augalą reikia visiškai išdžiovinti. Tačiau viršutiniam žemės sluoksniui tarp laistymų verta leisti pradžiūti.
Jeigu vazono padėkliuke lieka vandens, jį reikėtų išpilti.
Suaugusias museles galima gaudyti lipniomis gaudyklėmis, tačiau vien jų neužteks. Jeigu dirvoje liks lervų, po kurio laiko vėl atsiras naujų vabzdžių.
Jeigu problema didelė, galima pakeisti kelis viršutinius centimetrus žemės. Kai substratas nuolat šlapias ir jau atsirado šaknų puvinio požymių, gali tekti augalą persodinti.
Plonas voratinklis gali būti blogesnis ženklas
Dar vienas labai dažnas žiemos kenkėjas – voratinklinė erkė.
Jai žiema namuose gali būti beveik idealus metų laikas.
Įjungti radiatoriai stipriai sausina orą, o šiluma ir žema drėgmė voratinklinėms erkėms labai patinka.
Pačios erkės labai mažos – dažnai jų beveik neįmanoma pamatyti plika akimi.
Todėl pirmiausia pastebimi ne patys kenkėjai, o jų padaryta žala.
Pirmas požymis nebūtinai yra voratinklis
Daugelis apie voratinklinę erkę pagalvoja tik tada, kai tarp lapų atsiranda plonas voratinklis.
Tačiau tai dažnai reiškia, kad problema jau gerokai pažengusi.
Anksčiau ant lapų galima pastebėti daugybę labai smulkių šviesių taškelių.
Vėliau lapas gali pasidaryti tarsi marmurinis, pradėti gelsti ir džiūti.
Ypač atidžiai reikėtų apžiūrėti apatinę lapų pusę ir jaunus ūglius.
Ką daryti radus voratinklinę erkę?
Pirmiausia sergantį augalą reikėtų atskirti nuo kitų.
Erkės gali gana greitai persikelti į kaimyninius vazonus, todėl verta patikrinti visą augalų kolekciją.
Jeigu augalas toleruoja vandens procedūras, galima jį kruopščiai nuplauti po šiltu dušu, ypač apatinę lapų pusę.
Tačiau vien dušo dažniausiai neužtenka.
Dalis erkių ir jų kiaušinėlių gali likti, todėl esant stipriam užkrėtimui dažnai naudojamos specialiai erkėms skirtos priemonės. Svarbu žinoti, kad paprasti insekticidai ne visada veikia, nes erkės nėra vabzdžiai.
Ant lapų atsirado rudos kietos dėmelės
Jeigu ant lapų ar stiebų matote mažas rudas, pilkšvas ar gelsvas plokšteles, tai gali būti skydamariai.
Jie atrodo tarsi maži prikibę gumbeliai.
Suaugę skydamariai beveik nejuda ir nuolat siurbia augalo sultis. Juos saugo gana tvirtas vaškinis sluoksnis, todėl atsikratyti jų gali būti sunkiau nei kitų kenkėjų.
Dar vienas ženklas – lipnūs lapai.
Kai kurios skydamarių rūšys išskiria saldžias lipnias išskyras, ant kurių vėliau gali atsirasti juodas suodligės apnašas.
Jeigu kolonija didelė, augalas pradeda silpti, jo augimas sulėtėja, lapai gali gelsti ir kristi.
Skydamarius verta šalinti ir rankiniu būdu
Jeigu augalas turi didelius ir lygius lapus, matomus skydamarius galima atsargiai nuvalyti drėgna kempinėle ar vatos diskeliu.
Sunkiau prieinamose vietose galima naudoti vatos pagaliuką.
Tačiau jei kenkėjų daug, vien mechaninio valymo gali neužtekti.
Svarbu patikrinti ir lapų apačią, lapkočius, stiebų išsišakojimus bei vietas prie augalo pagrindo.
Balti „vatos gumulėliai“ – dar vienas kenkėjas
Jeigu ant augalo atsiranda baltų pūkuotų gumulėlių, panašių į vatą ar miltus, gali būti, kad apsigyveno miltuotieji skydamariai.
Jie dažnai slepiasi lapų pažastyse, tarp ūglių ir prie stiebų pagrindo.
Kenkėjai siurbia augalo sultis, todėl lapai gali gelsti, jauni ūgliai deformuotis, o pats augalas pradeda augti daug lėčiau.
Ypač dažnai jie aptinkami ant orchidėjų, fikusų, citrusinių augalų, kaktusų ir sukulentų.
Jeigu jų nedaug, galima pašalinti rankiniu būdu. Tačiau stipriai išplitus problemai reikia rimtesnio gydymo.
Sidabrinės dėmės ant lapų gali išduoti tripsus
Tripsai labai smulkūs ir dažnai slepiasi taip, kad žmogus ilgą laiką jų nepastebi.
Pirmas požymis dažnai būna sidabrinės linijos arba šviesios dėmės ant lapų.
Vėliau lapai gali deformuotis, o ant jų atsirasti smulkių juodų taškelių.
Tripsai gali slėptis ne tik ant lapų, bet ir žiedpumpuriuose ar net dirvoje.
Todėl pamačius įtartinus pažeidimus augalą taip pat verta iš karto atskirti nuo kitų.
Žiemą augalai tampa silpnesni
Šaltuoju metų laiku didelė dalis kambarinių augalų patiria ne vieną stresą.
Jiems trūksta šviesos, radiatoriai sausina orą, temperatūra prie lango gali stipriai svyruoti, o šaltas skersvėjis keičiasi su karštu oru nuo radiatoriaus.
Tokioje situacijoje augalas gali prasčiau gintis nuo kenkėjų.
Todėl žiemą ypač svarbu reguliariai apžiūrėti lapus.
Vien pažvelgti į augalą iš kelių metrų neužtenka.
Kartą per savaitę verta pažiūrėti lapų apačią, naujus ūglius ir žemės paviršių.
Naują augalą geriau iš karto atskirti
Viena veiksmingiausių prevencinių priemonių yra labai paprasta.
Nusipirkus naują augalą nereikėtų jo iš karto pastatyti tarp kitų gėlių.
Geriau kelias savaites laikyti atskirai ir stebėti.
Per tą laiką gali pasirodyti kenkėjų požymiai, kurių parduotuvėje nepastebėjote.
Tai ypač svarbu, jeigu namuose turite daug augalų, nes vienas užkrėstas vazonas gali tapti visos kolekcijos problemos pradžia.
Žiemą svarbiausia neperlaistyti ir nepamiršti drėgmės
Ironiška, tačiau du dažniausi žiemos kenkėjai mėgsta visiškai priešingas sąlygas.
Grybinėms muselėms patinka nuolat drėgna žemė.
Voratinklinėms erkėms – labai sausas oras.
Todėl augalams reikia balanso.
Žemė neturi būti nuolat permirkusi, tačiau patalpos oras taip pat neturėtų būti visiškai išsausintas radiatorių.
Svarbu ir pakankama šviesa, nes silpnas augalas daug sunkiau susidoroja su bet kokiu užkrėtimu.
Pastebėjus problemą nereikėtų laukti
Vienas ar du kenkėjai gali atrodyti nereikšmingai.
Tačiau vabzdžių ir erkių populiacija tinkamomis sąlygomis gali labai greitai padidėti.
Todėl kuo anksčiau pastebėsite smulkias dėmes, lipnumą, voratinklį ar skraidančias museles, tuo lengviau bus išgelbėti augalą.
Žiema nėra laikotarpis, kai kambarinės gėlės gali būti paliktos visiškai be priežiūros.
Kartais būtent tada prasideda didžiausios problemos.
