Artimas ryšys su mama gali būti viena svarbiausių atramų gyvenime. Tačiau kartais riba tarp rūpesčio ir kontrolės tampa tokia plona, kad suaugusi dukra ima jaustis kalta vien dėl to, kad nori gyventi savo gyvenimą.
Ji skambina mamai ne todėl, kad nori, o todėl, kad bijo jos įžeisti. Prieš pirkdama drabužį, keisdama darbą ar pradėdama santykius pirmiausia galvoja ne „ko noriu aš?“, o „ką pasakys mama?“.
Tokie santykiai nebūtinai atrodo blogi iš šalies. Kartais jie net vadinami „labai artima šeima“.
Tačiau tikras artumas neturėtų reikalauti atsisakyti savęs.
1. Negalite priimti sprendimo nepasitarę su mama
Patarimo prašyti yra normalu.
Problema prasideda tada, kai be mamos pritarimo sunku priimti net mažus sprendimus.
Kokią striukę pirkti? Ar važiuoti savaitgaliui? Ar keisti darbą? Ar susitikti su konkrečiu žmogumi?
Jei pirmoji mintis visada būna „ką apie tai pasakys mama?“, verta savęs paklausti, kiek vietos sprendimuose lieka jūsų pačių nuomonei.
Suaugęs žmogus gali išklausyti artimųjų patarimą, tačiau galutinį sprendimą turi teisę priimti pats.
2. Jaučiatės atsakingi už mamos nuotaiką
Mama liūdi – iš karto galvojate, ką padarėte ne taip.
Ji supyko – bandote kuo greičiau ją nuraminti.
Ji neatsako į skambučius – visą dieną jaučiate įtampą.
Tai gali tapti labai varginančiu santykių modeliu.
Empatija reiškia suprasti kito žmogaus jausmus. Tačiau ji nereiškia, kad privalome tuos jausmus sutvarkyti.
Mama, dukra ar bet kuris kitas suaugęs žmogus pats atsako už savo emocijas.
3. Žodis „ne“ iš karto sukelia kaltę
Vienas aiškiausių ženklų – sunkumas nustatyti ribas.
Pavyzdžiui, sakote:
„Šį savaitgalį neatvažiuosiu.“
O atsakymas būna:
„Aišku, tau šeima neberūpi.“
Arba:
„Aš dėl tavęs tiek padariau.“
Po kelių tokių pokalbių žmogus pradeda bijoti net paprasčiausiai atsisakyti.
Problema čia ne pats nesutarimas. Normalu, kad artimiesiems kartais nepatinka mūsų sprendimai.
Problema atsiranda tada, kai kaltė tampa nuolatiniu būdu priversti žmogų persigalvoti.
4. Sunku suprasti, ko norite jūs
Jeigu daugelį metų sprendimai buvo vertinami pagal tai, ar mama juos patvirtins, gali tapti sunku suprasti savo pačių norus.
Kartais tai matyti labai paprastose situacijose.
Paklaustas „ko tu nori?“ žmogus atsako:
„Nežinau.“
Ne todėl, kad jam niekas nerūpi, o todėl, kad ilgą laiką svarbiau buvo prisitaikyti.
Tai gali pasireikšti renkantis darbą, partnerį, gyvenamąją vietą ar net laisvalaikį.
Vienas naudingas klausimas tokioje situacijoje:
Jeigu niekam nereikėtų mano sprendimo paaiškinti, ką pasirinkčiau?
5. Mama tampa pagrindiniu jūsų emociniu žmogumi
Kartais šeimoje vaikas per anksti tampa žmogumi, kuris turi raminti mamą, klausytis jos problemų ar ja rūpintis emociškai.
Toks vaidmenų apsikeitimas vadinamas parentifikacija.
Vaikas tarsi tampa „mažu suaugusiuoju“.
Augdamas jis išmoksta, kad jo vertė priklauso nuo to, kiek gerai sugeba pasirūpinti kitais.
Suaugus tokiam žmogui gali būti sunku pasakyti, kad jis pavargo, nenori klausytis ar turi savo problemų.
Kodėl tokie santykiai apskritai susiformuoja?
Nebūtinai todėl, kad mama sąmoningai nori pakenkti.
Kartais ji pati užaugo šeimoje, kurioje nebuvo aiškių ribų, jos poreikiai buvo ignoruojami arba meilė buvo siejama su pareiga.
Tada toks santykių modelis gali būti perduodamas toliau.
Todėl svarbiau ne ieškoti „blogo žmogaus“, o pastebėti, ar santykiuose yra vietos dviem atskiriems žmonėms.
Sveikas ryšys leidžia būti artimiems ir kartu skirtingiems.
Kaip tai gali paveikti kitus santykius?
Jeigu nuo mažens išmokstame, kad meilę reikia užsitarnauti prisitaikant, tą patį modelį galima perkelti į romantinius santykius.
Žmogus gali:
- bijoti pasakyti „ne“;
- toleruoti tai, kas jam nepatinka;
- labai bijoti atstūmimo;
- nuolat ieškoti partnerio patvirtinimo;
- slėpti savo nuomonę, kad nekiltų konfliktas.
Tuomet santykiuose vėl atsiranda tas pats klausimas: „ką turiu padaryti, kad manęs neatstumtų?“
Nuo ko pradėti keisti situaciją?
Nebūtina iš karto nutraukti santykių ar pradėti didelį konfliktą.
Pradėkite nuo mažų sprendimų.
Vieną kartą nuspręskite patys ir neieškokite patvirtinimo.
Pasakykite „šiandien negaliu“ ir nekurkite ilgo pasiteisinimo.
Leiskite mamai nusivilti jūsų sprendimu, neprisiimdami atsakomybės už jos emocijas.
Iš pradžių tai gali atrodyti labai nepatogu.
Tačiau ribos nėra bausmė kitam žmogui.
Jos parodo, kur baigiasi vieno žmogaus gyvenimas ir prasideda kito.
Kada verta kreiptis pagalbos?
Jeigu kaltės jausmas labai stiprus, ribų nustatymas visada baigiasi dideliais konfliktais arba jaučiate, kad negalite savarankiškai priimti svarbių gyvenimo sprendimų, gali būti naudinga pasikalbėti su psichologu ar psichoterapeutu.
Tikslas nėra įrodyti, kad mama „bloga“.
Tikslas – išmokti būti artimu žmogumi neprarandant savęs.
Artumas neturėtų kainuoti jūsų gyvenimo
Geras ryšys su mama gali išlikti labai artimas ir tada, kai dukra turi savo nuomonę, partnerį, draugus ir planus.
Meilė neturėtų priklausyti nuo to, ar žmogus visada paklūsta.
Jeigu kiekvienas savarankiškas sprendimas sukelia kaltę, verta sustoti ir pagalvoti: ar aš iš tikrųjų darau kažką blogo, ar tiesiog pirmą kartą renkuosi pati?
Kartais tai ir yra sunkiausia, bet svarbiausia suaugimo dalis.
