Obuoliai krenta dar neprinokę? 7 priežastys, kodėl rugpjūtį medis pradeda mesti vaisius
Rugpjūtį po obelimis neretai galima rasti vis daugiau nukritusių obuolių. Vieni jau beveik prinokę ir sveiki, kiti – maži, kieti, su dėmelėmis ar net pradėję gesti. Pirmoji mintis dažnai būna nemaloni: gal obelis serga, jai trūksta vandens arba šiemet prarasime didžiąją dalį derliaus?
Tačiau keli nukritę obuoliai dar nėra nelaimės ženklas. Vaismedžiai natūraliai atsikrato dalies vaisių, kurių negali išauginti iki brandos.
Vis dėlto jeigu rugpjūčio mėnesį žemė po obelimi kasdien nusėta dešimtimis neprinokusių vaisių, verta į medį pažvelgti atidžiau.
Kartais priežastis labai paprasta. Kitais atvejais nukritęs obuolys gali pirmasis parodyti problemą, kurios dar beveik nematyti medžio lajoje.
1. Obelis pati atsikrato dalies per gausaus derliaus
Tai viena paprasčiausių priežasčių.
Jeigu pavasarį obelis gausiai žydėjo, sėkmingai užmezgė daug vaisių ir vasaros pradžioje atrodė tiesiog aplipusi mažais obuoliukais, medis gali nepajėgti visų jų užauginti.
Jam reikia vandens ir maisto medžiagų ne tik vaisiams.
Išteklių reikia lapams, šakoms, šaknims ir kitų metų augimui.
Todėl dalies vaisių atsikratymas gali būti natūralus procesas.
Dažniausiai pirmiausia nubyra silpnesni, prasčiau išsivystę ar pažeisti vaisiai.
Jeigu ant medžio vis dar lieka gausus sveikų obuolių derlius, keli nukritę vaisiai nebūtinai reiškia problemą.
2. Ilgai trūko vandens
Karšta ir sausa vasaros dalis vaismedžiui gali tapti rimtu išbandymu.
Ypač jautrios jaunesnės obelys, kurių šaknų sistema dar nėra tokia plati kaip seno medžio.
Kai dirvoje ima trūkti drėgmės, medis turi taupyti išteklius.
Viena iš pasekmių gali būti dalies vaisių numetimas.
Tačiau čia lengva padaryti kitą klaidą.
Pamačius krentančius obuolius nereikia kas vakarą po medžiu išpilti po kelis kibirus vandens, nepatikrinus dirvos.
Pirmiausia patikrinkite žemę
Paviršius gali atrodyti sausas, nors giliau drėgmės visiškai pakanka.
Ir atvirkščiai – trumpas lietus gali sudrėkinti tik viršutinį dirvos sluoksnį, o giliau žemė liks sausa.
Todėl geriausia vertinti ne vien tai, kada paskutinį kartą lijo, bet ir realią dirvos būklę.
Vaismedžiams paprastai naudingesnis retesnis, tačiau gilesnis laistymas nei dažnas paviršiaus sudrėkinimas.
3. Staigus lietus po sausros taip pat gali sukelti problemų
Atrodytų, kad po ilgos sausros stiprus lietus turėtų būti tik gera žinia.
Tačiau staigūs drėgmės pokyčiai nėra idealūs.
Po sauso laikotarpio gavę daug vandens vaisiai gali pradėti sparčiai augti.
Kartais jų odelė nespėja prisitaikyti ir atsiranda įtrūkimų.
Pažeistas vaisius tampa jautresnis puviniui ir kitiems pažeidimams.
Todėl labai svarbus ne tik vandens kiekis, bet ir kuo tolygesnės augimo sąlygos.
4. Pažiūrėkite į nukritusio obuolio vidų
Jeigu obuoliai krenta gausiai, neapsiribokite jų surinkimu.
Paimkite kelis ką tik nukritusius vaisius ir perpjaukite.
Tai gali suteikti labai daug informacijos.
Jeigu vaisiaus viduje matote pažeidimų, išgraužtų takelių, pakitusios spalvos minkštimo ar kitų neįprastų požymių, priežastis gali būti kenkėjai.
Vienas gerai žinomų obelų kenkėjų yra obuolinis vaisėdis. Jo lervos gali pažeisti vaisius, o pažeisti obuoliai gali nukristi dar iki visiško sunokimo.
Tokiu atveju vien papildomas laistymas problemos neišspręs.
Nukritusių pažeistų vaisių nepalikite po medžiu
Tai paprastas, bet svarbus sodo darbas.
Reguliariai surinkite nukritusius, ypač pažeistus ir pūvančius vaisius.
Palikti pūti po medžiu jie nėra naudingi.
Be to, švari aplinka aplink vaismedžius padeda sumažinti dalies ligų ir kenkėjų plitimo galimybes.
5. Patikrinkite, ar ant obuolių nėra puvinio
Kartais vaisius atrodo beveik normaliai, tačiau viename jo šone atsiranda ruda dėmelė.
Po kelių dienų ji pradeda didėti.
Jeigu ant vaisių matyti ruduojančios, pūvančios vietos, ypač su būdingomis šviesesnėmis sporų pagalvėlėmis, problema gali būti susijusi su vaisių puviniu.
Pažeisti vaisiai gali likti ant medžio arba nukristi.
Tokius obuolius reikėtų surinkti.
Svarbu apžiūrėti ne vien žemę.
Pakelkite akis į medžio lają – kartais tarp sveikų obuolių lieka keli aiškiai pažeisti vaisiai.
6. Šakos gali būti paprasčiausiai perkrautos
Gausus derlius atrodo kaip sodininko svajonė, tačiau pačiam medžiui tai gali tapti didele apkrova.
Jeigu šakos nuo obuolių smarkiai nusvirusios, vaisiai susispaudę vienas prie kito, o kai kurios šakos atrodo taip, tarsi galėtų nulūžti, derliaus gali būti per daug.
Idealiu atveju vaisių kiekis reguliuojamas anksčiau, kai obuoliukai dar maži.
Rugpjūtį jau nereikia masiškai retinti beveik užaugusio sveiko derliaus vien dėl to, kad vaisių daug.
Tačiau stipriai apkrautas šakas verta paremti.
Geriau tai padaryti dabar, nei po stipresnio vėjo rasti nulūžusią šaką kartu su visu derliumi.
7. Kai kurie obuoliai gali būti arčiau brandos, nei atrodo
Dar viena klaida – manyti, kad visi žali obuoliai būtinai yra neprinokę.
Obuolių veislės labai skirtingos.
Vienos sunoksta vasaros pabaigoje, kitos skinamos rudenį, o kai kurioms veislėms būdingas ilgesnis laikymas.
Todėl vien pagal vaisiaus spalvą spręsti sunku.
Jeigu nuo medžio pradeda kristi dideli, sveiki, normaliai išsivystę obuoliai, verta išsiaiškinti, kokia tai veislė ir kada jai būdingas skynimo laikas.
Kartais problema ne ta, kad obuoliai krenta per anksti.
Problema ta, kad šeimininkas jų dar nepradėjo skinti.
Kaip suprasti, ar obuolį jau galima skinti?
Vienas paprastas būdas – atsargiai paimti vaisių ir šiek tiek jį kilstelėti bei pasukti.
Jeigu tinkamo brandumo obuolys lengvai atsiskiria nuo šakelės, tai gali būti ženklas, kad artėja skynimo metas.
Tačiau nereikia vaisių plėšti jėga.
Jeigu obuolys laikosi labai tvirtai, jo kotelio nereikėtų išlaužti kartu su vaisine šakele.
Taip pat verta perpjauti kelis vaisius ir apžiūrėti sėklas, paragauti minkštimo bei palyginti vaisiaus dydį su būdingu konkrečiai veislei.
Vieno universalaus požymio visoms obelims nėra.
Ar rugpjūtį dar reikia tręšti obelį?
Čia daugiau nebūtinai reiškia geriau.
Vasaros pabaigoje nereikėtų aklai berti daug azoto turinčių trąšų vien todėl, kad medis pradėjo mesti vaisius.
Azotas skatina vegetatyvinį augimą, o vasarai baigiantis jaunų ūglių augimo skatinimas gali būti visai ne tai, ko reikia.
Jeigu medis atrodo sveikas, jo lapai normalios spalvos ir nėra aiškių maisto medžiagų trūkumo požymių, papildomas intensyvus tręšimas nebūtinai išspręs vaisių kritimo problemą.
Pirmiausia nustatykite priežastį.
Kada jau verta sunerimti?
Vienas kitas nukritęs obuolys nėra priežastis gelbėti medį.
Visai kita situacija, jeigu vaisiai pradeda kristi masiškai.
Ypač atkreipkite dėmesį, jeigu kartu:
- gelsta ar ruduoja daug lapų;
- ant vaisių atsiranda puvinio ar kitų pažeidimų;
- obuoliuose matyti kenkėjų požymių;
- džiūsta šakos;
- skilinėja kamieno žievė;
- medis akivaizdžiai vysta;
- per kelias dienas nukrenta didelė derliaus dalis.
Tokiu atveju jau verta ieškoti konkrečios problemos, o ne laikyti vaisių kritimą natūraliu procesu.
Ką dabar padaryti per 10 minučių?
Pradėkite ne nuo trąšų ar purškimo.
Pirmiausia apžiūrėkite medį.
Surinkite kelis skirtingus nukritusius obuolius. Vieną ar du perpjaukite. Patikrinkite, ar nėra kenkėjų padarytų pažeidimų.
Apžiūrėkite ant medžio likusius vaisius.
Tada patikrinkite lapus, šakas ir dirvos drėgmę.
Tokia trumpa apžiūra dažnai pasako daugiau nei atsitiktinai pasirinkta priemonė iš sodo prekių parduotuvės.
Ne kiekvienas nukritęs obuolys reiškia nelaimę
Rugpjūtį pamačius žemę, nusėtą obuoliais, lengva išsigąsti dėl viso derliaus.
Tačiau obelis yra gyvas augalas, o ne vaisių gamybos mašina.
Ji reaguoja į vandens trūkumą, derliaus apkrovą, kenkėjus, ligas ir besikeičiančias oro sąlygas.
Todėl svarbiausia ne bandyti bet kokia kaina išlaikyti kiekvieną obuolį ant šakos.
Svarbiausia suprasti, kodėl jis nukrito.
Jeigu vaisiai sveiki, medis atrodo stiprus, o ant šakų vis dar lieka normalus derlius, keli nukritę obuoliai gali būti visiškai natūralus reiškinys.
Tačiau jeigu kritimas staiga tampa masinis, vaisiai pažeisti arba kartu blogėja paties medžio būklė, delsti nereikėtų.
Kartais vienas perpjautas nukritęs obuolys atsako į klausimą greičiau nei ilgas spėliojimas.