Augintinio netektis kartais skaudina gerokai stipriau, nei aplinkiniai įsivaizduoja. Dar vakar namuose girdėjote jo žingsnius, pylėte maistą į dubenėlį, atidarydavote duris ar automatiškai pažvelgdavote į vietą, kurioje jis mėgo miegoti. O dabar tos pačios kasdienės smulkmenos primena, kad jo nebėra.
Praeina savaitės ar mėnesiai, tačiau mintys vis grįžta. Prisimenama paskutinė diena, liga, veterinarijos klinika, paskutinis žvilgsnis. Kartais žmogus pradeda savęs klausinėti: „Gal galėjau padaryti daugiau?“, „Kodėl nepastebėjau anksčiau?“, „O jeigu būčiau pasielgęs kitaip?“
Ir kuo labiau stengiamasi apie tai negalvoti, tuo atkakliau prisiminimai gali sugrįžti.
Tai nebūtinai reiškia, kad su žmogumi kažkas negerai. Gedulas po augintinio netekties gali būti tikras ir labai gilus, nes prarandamas ne tiesiog gyvūnas – nutrūksta ilgus metus egzistavęs emocinis ryšys ir kasdienė rutina.
Kodėl augintinio netektis gali taip stipriai skaudėti?
Žmogus ir augintinis per metus sukuria daugybę mažų ritualų.
Šuo laukia prie durų.
Katė vakare ateina į lovą.
Ryte pirmiausia pripildomas dubenėlis. Grįžus iš darbo kažkas pasitinka. Vakare einama pasivaikščioti.
Šie veiksmai kartojami šimtus ar net tūkstančius kartų.
Todėl po netekties pasikeičia ne tik emocijos – pasikeičia pati kasdienybė.
Žmogus gali automatiškai atsikelti norėdamas įpilti vandens ir tik tada prisiminti, kad to daryti nebereikia. Gali pasirodyti, kad kitame kambaryje kažkas sujudėjo. Kartais iš įpročio norisi pašaukti augintinio vardą.
Būtent dėl to tušti namai gali atrodyti neįprastai tylūs.
„Kodėl aš vis dar apie jį galvoju?“
Dažnai žmogus sau nustato terminą.
Praėjo mėnuo – turėčiau jaustis geriau.
Praėjo pusmetis – kodėl dar prisimenu?
Tačiau gedulas neturi vienodo tvarkaraščio.
Be to, tikslas nebūtinai turėtų būti pamiršti augintinį. Jeigu gyvūnas daugelį metų buvo jūsų gyvenimo dalis, visiškai natūralu, kad prisiminimai apie jį išliks.
Keistis gali ne pats prisiminimas, o jo sukeliamas jausmas.
Iš pradžių prisiminus gali būti sunku sulaikyti ašaras. Vėliau tas pats prisiminimas jau gali sukelti ir šypseną: prisimenama, kaip augintinis prašydavo maisto, kur slėpdavosi, kaip miegodavo ar kokių keistų įpročių turėjo.
Tikslas nėra ištrinti praeitį.
Tikslas – pasiekti vietą, kurioje prisiminimas nebežeidžia taip stipriai.
Viena sunkiausių minčių – „galėjau padaryti daugiau“
Kaltės jausmas ypač dažnas, kai augintinis sirgo, žuvo nelaimingo atsitikimo metu arba teko priimti sunkų sprendimą dėl jo gyvenimo pabaigos.
Protas pradeda kurti alternatyvius scenarijus.
„Jeigu būčiau nuvežęs pas veterinarą diena anksčiau…“
„Jeigu būčiau pastebėjęs simptomą…“
„Gal pasirinkau netinkamą gydymą…“
„Gal reikėjo palaukti…“
Problema ta, kad šiandien situaciją vertiname jau žinodami jos pabaigą. Tą dieną žmogus turėjo tik tuomet prieinamą informaciją.
Todėl naudinga sau užduoti kitą klausimą:
„Ar tuo metu priėmiau geriausią sprendimą, kokį galėjau priimti turėdamas tuometinę informaciją?“
Tai visiškai kitoks klausimas nei „ar dabar būčiau pasielgęs kitaip?“
Nesistenkite jėga uždrausti sau apie jį galvoti
Kai skauda, natūrali reakcija yra bandyti nuo prisiminimų pabėgti.
Nuotraukos paslepiamos. Apie augintinį nekalbama. Pajutus artėjančią mintį iš karto įjungiamas televizorius ar paimamas telefonas.
Tačiau nuolatinė kova su mintimis gali jas padaryti dar įkyresnes.
Kartais veiksmingiau sau pasakyti:
„Taip, aš vėl jį prisiminiau, nes jis man buvo svarbus.“
Nereikia minties tęsti pusvalandį. Galima ją pastebėti, leisti sau trumpai paliūdėti ir grįžti prie dabartinės veiklos.
Tai mažas, bet svarbus skirtumas: ne kovoti su prisiminimu, o išmokti jį išbūti.
Sukurkite augintiniui vietą savo prisiminimuose
Kai kuriems žmonėms padeda nedidelis atsisveikinimo ritualas.
Nebūtina namuose įrengti didelio atminimo kampelio. Galima pasirinkti vieną mėgstamiausią nuotrauką, pasodinti augalą, išsaugoti antkaklį ar sukurti nedidelį nuotraukų albumą.
Galima parašyti ir laišką augintiniui.
Parašykite tai, ko nebegalite jam pasakyti:
už ką esate dėkingi;
kokį prisiminimą labiausiai branginate;
ko labiausiai pasiilgstate;
dėl ko jaučiatės kalti;
ir kaip norėtumėte atsisveikinti.
Laiško niekam nereikia rodyti.
Kartais užrašyta mintis nustoja taip atkakliai suktis galvoje, nes jai pagaliau suteikiama konkreti vieta.
Kai mintys užplūsta vakare
Vakare prisiminimai gali sustiprėti vien todėl, kad aplink mažiau veiklos ir dirgiklių.
Jeigu gulėdami lovoje vėl ir vėl atkuriate paskutines augintinio gyvenimo akimirkas, pabandykite sąmoningai prisiminti ne tik pabaigą.
Pasirinkite vieną gerą epizodą.
Pirmą dieną namuose.
Juokingiausią jo išdaigą.
Mėgstamiausią pasivaikščiojimo vietą.
Kaip jis miegodavo.
Kaip pasitikdavo grįžus.
Vienas sunkus gyvenimo epizodas neturėtų užgožti visų metų, kuriuos praleidote kartu.
Augintinio istorija nėra tik jo paskutinė diena.
Neatsisakykite kasdienės rutinos
Netektis gali išmušti iš įprasto gyvenimo ritmo. Tačiau miegas, reguliarus valgymas, judėjimas, išėjimas į lauką ir bendravimas su kitais žmonėmis yra svarbūs ir gedint.
Jeigu anksčiau kasdien vaikščiodavote su šunimi, po jo netekties pasivaikščiojimai gali atrodyti beprasmiški.
Vis dėlto galima kurį laiką išlaikyti tą patį įprotį ir vaikščioti vienam.
Iš pradžių tai gali būti liūdna.
Vėliau pasivaikščiojimas gali tapti nebe skaudžiu priminimu, o būdu prisiminti kartu praleistą laiką.
Ar reikia iš karto įsigyti kitą augintinį?
Vieno teisingo atsakymo nėra.
Vienam žmogui naujas gyvūnas suteikia gyvenimui struktūros, šilumos ir padeda vėl pajusti ryšį. Kitam mintis apie kitą augintinį net po kelių mėnesių atrodo visiškai nepriimtina.
Naujas augintinis neturėtų būti senojo „pakaitalas“.
Jis turės kitokį charakterį, įpročius ir sukurs visiškai kitokį ryšį.
Todėl nereikia savęs spausti nei viena kryptimi.
Jeigu norisi palaukti – laukite.
Jeigu po kurio laiko pajusite, kad norite pasirūpinti kitu gyvūnu, tai taip pat nereiškia, kad išdavėte ankstesnį augintinį.
Meilė naujam gyvūnui neištrina ankstesnio ryšio.
Pasikalbėkite su žmogumi, kuris supras
Kartais aplinkiniai pasako skaudžius dalykus net nenorėdami įskaudinti:
„Tai buvo tik šuo.“
„Nusipirk kitą katę.“
„Juk praėjo keli mėnesiai.“
Tokie žodžiai retai padeda.
Geriau pasirinkti žmogų, kuris supranta, ką reiškia prisirišti prie gyvūno. Kartais vien galimybė papasakoti apie augintinį – koks jis buvo, ką mėgo, kokias išdaigas krėtė – leidžia išgyventi gedulą sveikiau nei bandymas viską laikyti savyje.
Kada jau verta ieškoti profesionalios pagalbos?
Liūdesys po netekties pats savaime nėra liga.
Tačiau svarbu stebėti, kaip stipriai jis veikia kasdienį gyvenimą.
Jeigu ilgą laiką praktiškai nebegalite atlikti įprastų darbų, beveik nemiegate, atsiribojate nuo žmonių, nuolat jaučiate stiprią kaltę ar beviltiškumą, netekties vaizdai įkyriai kartojasi ir trukdo funkcionuoti, verta kreiptis į psichologą, psichoterapeutą ar gydytoją.
Pagalbos ieškojimas nereiškia, kad žmogus „nemoka gedėti“. Kartais ryšys buvo toks svarbus arba pati netektis tokia sunki, kad ją išgyventi vienam tiesiog per sunku.
Jeigu kartu atsiranda minčių, kad nebenorite gyventi ar galite sau pakenkti, pagalbos reikia ieškoti nedelsiant – kreiptis į artimą žmogų, medikus arba skambinti 112.
Jums nereikia jo pamiršti
Galbūt svarbiausia mintis yra būtent ši.
Žmogui, kuris mylėjo savo augintinį, nebūtina pasiekti dienos, kai apie jį visiškai nebegalvos.
Greičiausiai tokios dienos ir nereikia.
Laikui bėgant gali pasikeisti pats prisiminimas. Iš pradžių jis primena netektį. Vėliau vis dažniau primena gyvenimą, kurį turėjote kartu.
Vieną dieną pamatysite seną nuotrauką ir pirmoji mintis bus ne apie paskutinę jo dieną.
Prisiminę juokingą išdaigą nusišypsosite.
O kažkur eidami pagalvosite: „Jam čia būtų patikę.“
Liūdesio gali likti, tačiau šalia jo atsiras dėkingumas.
Ir galbūt būtent tai yra sveikiausia „pamiršimo“ forma – nepamiršti, bet išmokti prisiminti taip, kad prisiminimas nebežeistų kiekvieną kartą.
Šis straipsnis yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia individualios psichologo, psichoterapeuto ar gydytojo konsultacijos.
