Augintinio netektis gali palikti neįprastą tuštumą. Nebegirdime pažįstamų žingsnių, nebėra kas pasitinka prie durų ar įsitaiso šalia vakare, tačiau kartais žmogui atrodo, kad augintinis vis dar kažkur netoliese.
Vienas sako akimirką išgirdęs pažįstamą garsą. Kitas sapnuoja savo šunį ar katę taip ryškiai, kad pabudęs dar ilgai jaučia jų artumą. Trečias, atėjęs prie augintinio kapo, pajunta netikėtą ramybę.
Tuomet natūraliai kyla klausimas: ar gyvūnai turi sielą ir ar po mirties ji gali likti šalia mūsų?
Vieno atsakymo, kurį būtų galima įrodyti, nėra. Tai klausimas, kuriame susitinka tikėjimas, filosofija, asmeninė patirtis ir mūsų supratimas apie gedulą.
Ar gyvūnai turi sielą?
Tai pirmiausia priklauso nuo to, ką vadiname siela.
Mokslas gali tyrinėti gyvūnų smegenis, elgesį, emocijas, prisirišimą ir sąmonės požymius, tačiau negali patvirtinti ar paneigti metafizinės sielos egzistavimo. Todėl teiginys, kad augintinio siela po mirties kažkur toliau egzistuoja, nėra moksliškai įrodytas faktas.
Tačiau žmonės apie gyvūnų sielą svarstė šimtmečius. Skirtingos religinės ir filosofinės tradicijos į gyvūnų gyvenimą po mirties žvelgia nevienodai.
Žmogui, daugybę metų gyvenusiam su gyvūnu, klausimas dažnai būna dar paprastesnis.
Jis prisimena augintinio charakterį.
Vienas būdavo pavydus. Kitas nepaprastai švelnus. Vienas išgirsdavo šeimininko automobilį dar jam neįvažiavus į kiemą. Kitas pajusdavo, kad žmogui liūdna, ir tyliai atsiguldavo šalia.
Todėl visiškai suprantama, kodėl žmogui sunku į tokį gyvūną žiūrėti kaip į kažką, kas tiesiog vieną dieną nustojo egzistuoti.
Kodėl kartais atrodo, kad miręs augintinis vis dar yra namuose?
Po netekties gali pasitaikyti labai ryškių išgyvenimų.
Žmogui gali pasirodyti, kad išgirdo nagų stuksenimą į grindis. Akies krašteliu pastebėjo judesį ten, kur augintinis paprastai gulėdavo. Atsibudęs trumpą akimirką tikisi rasti katę įprastoje lovos vietoje.
Tai nebūtinai reiškia kažką antgamtiško.
Mūsų smegenys daugelį metų išmoksta tikėtis tam tikrų garsų, vaizdų ir veiksmų. Jeigu šuo dešimt metų kiekvieną vakarą pasitikdavo prie durų, smegenys šio įpročio neištrina tą pačią dieną, kai gyvūno nebelieka.
Ryšys nutrūksta staiga, o įpročiai ir prisiminimai išlieka.
Dėl to trumpas jausmas, kad augintinis tebėra šalia, gali būti gedėjimo dalis.
Bet ar tai negali būti jo siela?
Čia prasideda sritis, kurioje sąžiningiausias atsakymas yra: mes nežinome.
Jeigu žmogus tiki, kad gyvūnai turi sielą ir po mirties tam tikru būdu išlieka, mokslas negali patvirtinti, kad būtent mirusio augintinio sielą jis pajuto.
Tačiau nereikia ir menkinti žmogaus patirties.
Jeigu vieną vakarą sėdėdami augintinio mėgstamoje vietoje staiga pajutote nepaprastą ramybę ir jums atrodo, kad jis buvo šalia, tas jausmas jums gali būti labai tikras ir prasmingas.
Galima jį priimti nesistengiant būtinai įrodyti, kas tiksliai įvyko.
Galbūt tai buvo prisiminimas.
Galbūt jūsų emocinis ryšys.
O jeigu tikite siela – galite tai suvokti ir kaip dvasinio ryšio akimirką.
Kodėl mirę augintiniai taip dažnai pasirodo sapnuose?
Sapnai po netekties gali būti nepaprastai ryškūs.
Kartais žmogus sapnuoja ne ligotą ar paskutinėmis gyvenimo dienomis matytą gyvūną, o jauną, sveiką ir žaidžiantį.
Tokie sapnai gali būti labai jaudinantys.
Psichologiškai tai suprantama: smegenys miego metu toliau apdoroja emocijas ir prisiminimus. Žmogus, apie kurį ar apie kurį gyvūną daug galvojame, gali atsirasti sapnuose.
Tikintis žmogus tokiam sapnui gali suteikti ir dvasinę prasmę.
Svarbiausia, kad gražaus sapno nereikia bijoti. Jeigu pabudę jaučiatės ramesni, galima tiesiog tą jausmą priimti.
Ar miręs augintinis žino, kad jo ilgimės?
To negalime žinoti.
Tačiau galima pasakyti kitą dalyką, dėl kurio abejonių gerokai mažiau: kol augintinis buvo gyvas, jis galėjo patirti jūsų rūpestį ir ryšį su jumis.
Gyvūnai prisiriša prie žmonių, atpažįsta pažįstamus balsus, kvapus ir kasdienius ritualus. Jiems svarbus saugumas ir pažįstamų žmonių buvimas.
Todėl žmogui, kurį po netekties graužia mintis „ar jis žinojo, kad jį mylėjau?“, verta prisiminti ne paskutinę dieną, o visą bendrą gyvenimą.
Maistas.
Pasivaikščiojimai.
Glostymas.
Žaidimai.
Veterinaro priežiūra.
Vieta miegoti.
Sugrįžimas namo.
Meilė augintiniui dažniausiai buvo parodyta ne vienu dideliu gestu. Ji buvo rodoma tūkstančiais mažų veiksmų.
Ar verta tvarkyti augintinio kapą?
Jeigu augintinis palaidotas teisėtoje ir tam tinkamoje vietoje, kapo lankymas ir priežiūra gali būti labai prasmingas gedėjimo ritualas.
Nebūtina to daryti todėl, kad „taip reikia“.
Darykite tai, jeigu jums padeda.
Galima nuvalyti vietą, pasodinti gėlių, padėti nedidelį akmenėlį ar tiesiog kelias minutes ramiai pabūti.
Kai kuriems žmonėms kapo priežiūra suteikia konkretų veiksmą meilei, kurios nebegalima parodyti gyvam augintiniui.
Anksčiau pripildydavote jo dubenėlį.
Dabar galite prižiūrėti jo atminimo vietą.
Tai gali būti simbolinis ryšio tęstinumas.
Tačiau neprivalote nuolat eiti prie kapo
Čia taip pat nėra taisyklių.
Vienam žmogui norisi apsilankyti kiekvieną savaitę. Kitam kapo lankymas sukelia tokį stiprų skausmą, kad jis renkasi augintinį prisiminti namuose.
Nė vienas variantas nereiškia, kad mylėjote daugiau ar mažiau.
Augintinio atminimas nėra jo kapas.
Jis yra jūsų prisiminimuose.
Todėl jeigu vieną dieną pastebėsite, kad prie kapo einate rečiau, nereikia dėl to jausti kaltės. Tai nereiškia, kad pamiršote.
Galima sukurti nedidelę atminimo vietą namuose
Kai kuriems žmonėms tai padeda labiau nei kapas.
Pasirinkite vieną gražią augintinio nuotrauką. Šalia galima laikyti jo antkaklį, žaislą ar kitą nedidelį daiktą.
Nebūtina kurti liūdno memorialo.
Pasirinkite nuotrauką, kurioje augintinis buvo laimingas.
Tokiu būdu prisiminimas palaipsniui gali persikelti nuo paskutinių jo gyvenimo akimirkų prie viso gyvenimo, kurį praleidote kartu.
Jeigu nuolat kalbate su mirusiu augintiniu
Kai kurie žmonės, likę vieni, pasako:
„Labas, mažyli.“
„Aš tavęs pasiilgau.“
„Tikiuosi, tau ten gera.“
Dėl to nereikia savęs gėdinti.
Tai gali būti vienas iš būdų išreikšti gedulą ir išlaikyti emocinį ryšį su tuo, ko netekome.
Svarbiausia atskirti simbolinį bendravimą ir prisiminimus nuo situacijos, kai patirtys pradeda gąsdinti, žmogus nuolat girdi aiškius balsus ar mato dalykus, kurių kiti nemato, arba dėl to nebegali normaliai gyventi. Tokiu atveju verta pasikalbėti su sveikatos specialistu.
Galbūt nereikia klausti, ar sugebėsite jį pamiršti
Žmogus kartais mano, kad gedulo pabaiga turėtų atrodyti taip:
„Pagaliau apie jį nebegalvoju.“
Tačiau artimo ryšio atveju gali būti priešingai.
Jūs galite prisiminti augintinį ir po dešimties ar dvidešimties metų.
Tik prisiminimas pasikeičia.
Vieną dieną pamatę jo nuotrauką nebeprisiminsite pirmiausia ligos ar paskutinės dienos. Prisiminę, kaip jis vogdavo maistą nuo stalo, užimdavo pusę lovos ar laukdavo prie durų, galite net nusijuokti.
Ir tai nereiškia, kad nustojote jo ilgėtis.
Tai reiškia, kad šalia netekties skausmo pagaliau atsirado vietos ir gražiems prisiminimams.
Jeigu tikite, kad jo siela kažkur yra
Niekas negali sąžiningai pažadėti, kad po mirties vėl sutiksime savo augintinius. Lygiai taip pat mokslas neturi priemonės, kuri galėtų galutinai atsakyti į metafizinį klausimą apie sielą.
Todėl žmogui lieka jo tikėjimas.
Jeigu jums ramiau galvoti, kad jūsų šuo, katė ar kitas mylėtas gyvūnas kažkur egzistuoja toliau, tokia mintis gali būti paguodžianti.
O vienas dalykas tikrai išlieka nepriklausomai nuo to, kuo tikime.
Jūsų augintinis buvo jūsų gyvenimo dalis. Jūs buvote jo gyvenimo dalis. Mirtis nepakeičia fakto, kad tas ryšys egzistavo.
Todėl galite lankyti jo kapą. Galite saugoti nuotraukas. Galite sapnuoti jį. Galite kartais su juo mintyse pasikalbėti.
Ir galite jo ilgėtis.
Nebūtina skubėti išmesti šio ryšio iš savo gyvenimo vien todėl, kad jo fizinis gyvenimas baigėsi.
Kartais gedėjimas nėra mokymasis pamiršti.
Tai mokymasis toliau gyventi nepamirštant.
Straipsnis yra informacinio ir refleksinio pobūdžio. Dvasiniai teiginiai jame pateikiami kaip tikėjimo ir asmeninės interpretacijos klausimai, o ne kaip moksliškai patvirtinti faktai.
