Yra receptų, kuriuos kartą perskaitai ir po savaitės jau nebeprisimeni nė pusės ingredientų. Su šiais sūrio sausainiais viskas kitaip – pagrindinė formulė tokia paprasta, kad jos beveik neįmanoma pamiršti: 100 g miltų, 100 g sviesto ir 100 g sūrio.
Didžiausia problema prasideda ne maišant ingredientus, o kočiojant. Minkšta sviestinė tešla greitai pradeda lipti prie stalo, todėl natūraliai norisi berti dar miltų. Tačiau būtent taip paprasta formulė „100–100–100“ gali pavirsti į visai kitą receptą ir sausainiai prarasti savo trapumą.
Sprendimas labai paprastas – tešlą kočiokite tarp dviejų kepimo popieriaus lapų, o prieš pjaustydami gerai atvėsinkite. Taip nereikės papildomų miltų, virtuvė liks švaresnė, o sausainiai iškeps traškūs, trapūs ir ryškaus sūrio skonio.
Kodėl šį receptą taip lengva įsiminti?
Pagrindiniams ingredientams naudojamas vienodas svoris:
- 100 g kvietinių miltų;
- 100 g šalto sviesto;
- 100 g kieto arba puskiečio sūrio.
Štai ir visa pagrindinė formulė.
Kiaušinių nereikia. Kepimo miltelių taip pat nereikia. Nereikia nei sodos, nei acto ar kitų ingredientų „dėl visa ko“.
Sausainių tekstūrą sukuria būtent miltų, sviesto ir sūrio santykis.
Kiek sausainių išeis?
Iš vienos porcijos galima iškepti maždaug 30–36 nedidelius sausainius, priklausomai nuo to, kokio dydžio juos supjaustysite.
Bendras pasiruošimo ir kepimo laikas – maždaug valanda, tačiau nemažą jo dalį tešla tiesiog praleis šaldytuve.
Aktyviai virtuvėje dirbsite maždaug 20 minučių.
Ingredientai
Pagrindui reikės:
- 100 g kvietinių miltų;
- 100 g 82,5 proc. riebumo sviesto;
- 100 g kieto arba puskiečio sūrio.
Jei norite ryškesnio skonio:
- mažo žiupsnelio maltų juodųjų pipirų;
- ¼ arbatinio šaukštelio saldžiosios paprikos;
- mažo žiupsnelio druskos.
Druskos automatiškai berti nereikia.
Pirmiausia paragaukite pasirinkto sūrio. Čederis, gauda, edamas ar kiti sūriai gali būti skirtingo sūrumo, todėl kai kuriems sausainiams papildomos druskos visiškai nereikės.
Kokį sūrį rinktis?
Pirmajam bandymui geriausia naudoti gana įprastą kietą arba puskietį sūrį.
Tinka:
čederis;
gauda;
edamas;
kitas gerai tarkuojamas fermentinis sūris.
Sūrį geriau tarkuoti patiems.
Taip galite kontroliuoti drožlių dydį ir žinote, kad į tešlą nepatenka papildomų medžiagų, kurių kartais būna jau paruoštame tarkuotame sūryje.
Šiam receptui nelabai tiks labai šlapia sūryme laikoma mocarela, varškės sūris ar lydytas sūris. Jų drėgmės ir riebalų santykis kitoks, todėl tešla gali elgtis visiškai kitaip.
Sviestas turi būti šaltas
Sviesto prieš gaminimą nelaikykite ilgai kambario temperatūroje.
Jis turi būti šaltas ir tvirtas, kad būtų galima sutarkuoti.
Jeigu sviestas labai suminkštės, tešla greičiau taps riebi ir lipni.
Būtent tada dažniausiai daroma klaida – pradedama berti papildomus miltus.
Tačiau šiuo atveju geresnis sprendimas yra ne miltai, o šaldytuvas.
1. Pasverkite po 100 gramų
Atskirai pasverkite miltus, sviestą ir sūrį.
Sūrį smulkiai sutarkuokite.
Sviestą iki paskutinės akimirkos laikykite šaldytuve.
Taip pat iš karto pasiruoškite du kepimo popieriaus lapus. Jie turėtų būti šiek tiek didesni už būsimą iškočiotos tešlos lakštą.
2. Šaltą sviestą tarkuokite tiesiai į miltus
Miltus suberkite į dubenį.
Šaltą sviestą stambia tarka tarkuokite tiesiai ant miltų.
Kartkartėmis sviesto drožles lengvai apvoliokite miltuose.
Taip jos nesulips į vieną didelį sviesto gumulą.
Mišinio nereikia ilgai trinti delnais. Nuo rankų šilumos sviestas pradės tirpti, o mums reikia priešingo rezultato – išlaikyti jį kuo šaltesnį.
3. Suberkite sūrį
Į sviesto ir miltų mišinį suberkite tarkuotą sūrį.
Jeigu naudojate pipirus ar papriką, suberkite ir juos.
Pirmiausia viską sumaišykite šakute.
Tada rankomis pradėkite trumpai spausti trupinius tarpusavyje.
Iš pradžių gali atrodyti, kad mišinyje per mažai skysčio ir tešla niekada nesulips.
Neskubėkite nieko pilti.
Suspauskite nedidelį kiekį delne. Sviestas ir sūris palaipsniui sujungs miltus.
Kai tik tešla susijungia į bendrą masę, nustokite minkyti.
Čia nereikia glotnios ir elastingos tešlos, kokios siekiame kepdami duoną.
Tešla riebi ir lipni? Nedėkite daugiau miltų
Tai bene svarbiausia viso recepto taisyklė.
Jeigu tešla pradėjo lipti prie rankų ir atrodo labai minkšta, dažniausiai sviestas tiesiog per daug sušilo.
Įdėkite tešlą kelioms minutėms į šaldytuvą.
Didelis papildomų miltų kiekis pakeis formulę ir galutinę sausainių tekstūrą.
Jie gali tapti kietesni ir ne tokie trapūs.
4. Tešlą dėkite tarp dviejų kepimo popieriaus lapų
Ant stalo patieskite pirmą kepimo popieriaus lapą.
Ant jo dėkite tešlą ir ranka šiek tiek suplokite.
Uždenkite antru popieriaus lapu.
Dabar galite kočioti.
Kočėlu judėkite nuo centro link kraštų, kol gausite maždaug 4 mm storio lakštą.
Patogiausia formuoti stačiakampį – tada vėliau bus lengviau supjaustyti vienodo dydžio sausainius ir liks mažiau atraižų.
Kodėl kepimo popierius čia toks svarbus?
Pirmiausia – dėl švaros.
Tešla nelips nei prie stalo, nei prie kočėlo.
Tačiau yra ir svarbesnė priežastis.
Jeigu kočiodami nuolat barstote stalą miltais, kiekvienu kočiojimu jų vis daugiau patenka į tešlą.
Tuomet pradinė formulė „100–100–100“ nebeegzistuoja.
Kepimo popierius leidžia išlaikyti tą patį ingredientų santykį nuo pradžios iki pabaigos.
5. Iškočiotą tešlą dėkite į šaldytuvą
Tešlos lakštą palikite tarp abiejų kepimo popieriaus lapų.
Perkelkite jį ant lentos arba nedidelės skardos.
Dėkite į šaldytuvą 20–30 minučių.
Per tą laiką sviestas vėl sustings, o pati tešla taps tvirtesnė.
Tai labai palengvins pjaustymą.
Be to, šaltesni sausainiai orkaitėje geriau išlaiko formą.
Kol tešla šąla, įkaitinkite orkaitę iki 180 °C, naudodami viršutinio ir apatinio kaitinimo režimą.
6. Supjaustykite be sudėtingų formelių
Išimkite atvėsusią tešlą.
Viršutinį popieriaus lapą nuimkite lėtai, beveik lygiagrečiai tešlai.
Jeigu popierius stipriai limpa, tešla dar per minkšta – grąžinkite ją kelioms minutėms į šaldytuvą.
Supjaustykite į:
rombelius;
stačiakampius;
trikampius;
nedidelius kvadratėlius.
Paprastas peilis čia dažnai patogesnis nei sausainių formelės.
Taip lieka mažiau atraižų, kurias reikėtų iš naujo suminkyti ir kočioti.
Sausainius šiek tiek atskirkite
Tarp gabalėlių palikite maždaug centimetro tarpus.
Kiekvieną sausainį galima keliose vietose subadyti šakute.
Jeigu kočiojote ant lentos, visą kepimo popierių su sausainiais perkelkite ant šaltos kepimo skardos.
Nedėkite jų ant ką tik iš karštos orkaitės ištrauktos skardos.
Sviestas pradės tirpti dar prieš sausainiams normaliai pradedant kepti.
7. Kepkite iki auksinių kraštelių
Skardą dėkite į vidurinę orkaitės dalį.
Pirmą kartą patikrinkite maždaug po 11–12 minučių.
4 mm storio sausainiams dažniausiai prireikia apie 12–16 minučių.
Tačiau svarbiausia ne minutės, o spalva.
Kraštai turi būti gražiai auksiniai, o paviršius – lengvai parudavęs.
Mažesni ir plonesni gabalėliai gali iškepti greičiau, todėl juos galima išimti anksčiau.
Iš orkaitės ištraukti sausainiai dar bus minkšti
Tai normalu.
Neskubėkite jų iš karto stipriai kilnoti.
Palikite ant skardos maždaug 5 minutėms.
Tada atsargiai perkelkite ant grotelių ir leiskite visiškai atvėsti.
Tik atvėsę jie įgauna galutinę trapią tekstūrą.
Kodėl sausainiai išsiplėtė?
Pirmiausia prisiminkite, ar tešla prieš kepimą buvo pakankamai šalta.
Jeigu sviestas jau buvo labai minkštas, orkaitėje jis pradėjo tirpti anksčiau, nei spėjo sutvirtėti sausainių struktūra.
Kita galima priežastis – labai drėgnas arba minkštas sūris.
Todėl pirmą kartą geriausia nekeisti kelių dalykų vienu metu.
Naudokite paprastą fermentinį sūrį ir gerai atvėsinkite tešlą.
Kraštai tamsūs, o vidurys dar minkštas?
Greičiausiai tešlą iškočiojote nevienodai.
Labai ploni kraštai natūraliai iškeps anksčiau nei storesnis centras.
Kočiodami stenkitės išlaikyti vienodą maždaug 4 mm storį.
Jeigu dalis sausainių vis tiek mažesni, tiesiog juos iš skardos išimkite anksčiau.
Nereikia laukti, kol patys mažiausi sausainiai sudegs dėl kelių didesnių gabalėlių.
Sausainiai gavosi kieti?
Pagalvokite apie du dalykus.
Ar kočiodami dėjote papildomų miltų?
Ir ar ilgai minkėte tešlą?
Šiam receptui nereikia elastingumo.
Kuo mažiau nereikalingo minkymo ir papildomų miltų, tuo didesnė tikimybė gauti trapų rezultatą.
Kaip pakeisti skonį?
Kai jau išbandysite bazinę versiją, galima pradėti eksperimentuoti.
Į tešlą įberkite:
¼ arbatinio šaukštelio džiovinto čiobrelio;
truputį paprikos;
žiupsnelį juodųjų pipirų.
Vienai partijai geriausia pasirinkti vieną ryškesnį prieskonį, kad jis neužgožtų sūrio.
Galima maišyti dviejų rūšių sūrį
Pavyzdžiui:
70 g čederio + 30 g parmezano.
Svarbiausia išlaikyti bendrą sūrio svorį – 100 g.
Taip formulė nesikeičia, bet skonis tampa stipresnis.
Pirmąją partiją vis dėlto verta iškepti su vienos rūšies sūriu. Tada daug lengviau suprasti, kokia turi būti tinkama tešlos konsistencija.
Su kuo patiekti?
Šie sausainiai nėra saldūs.
Jie puikiai tinka su nesaldinta arbata, tačiau dar įdomiau juos patiekti prie sriubų.
Ypač tinka:
pomidorų sriuba;
moliūgų sriuba;
daržovių sriuba-piurė;
kreminės sriubos.
Juos galima naudoti vietoje skrebučių.
Tik geriau sausainius dėti šalia, o ne iš karto suberti į sriubą – taip jie ilgiau išliks traškūs.
Paprastas užkandis svečiams
Atvėsusius sūrio sausainius galima sudėti į didesnę lėkštę kartu su:
agurkais;
pomidorais;
paprikomis;
alyvuogėmis.
Papildomas riebus padažas nėra būtinas.
Pačioje tešloje jau yra nemažai sviesto ir sūrio.
Kaip laikyti?
Sausainius pirmiausia visiškai atvėsinkite.
Tik tada dėkite į sandariai uždaromą sausą dėžutę.
Jeigu uždarysite dar šiltus, viduje susidarys kondensatas ir traškus paviršius suminkštės.
Dėžutės nelaikykite prie viryklės, radiatoriaus ar ant tiesioginės saulės gaunančios palangės.
Geriausia iškepti tiek, kiek suvalgysite per artimiausias 2–3 dienas.
Trys produktai ir viena gudrybė
Šio recepto stiprybė yra ne gausybė ingredientų, o tikslus jų santykis.
100 gramų miltų.
100 gramų šalto sviesto.
100 gramų sūrio.
Jeigu kočiodami pradėsite berti saują po saujos miltų, visa paprasta formulė išnyks. Todėl du kepimo popieriaus lapai čia nėra tik patogumo triukas – jie padeda išsaugoti tokį patį produktų santykį iki pat orkaitės.
Rezultatas – trupininiai, auksiniai, sūriu kvepiantys sausainiai, kuriems nereikia nei kiaušinių, nei kepimo miltelių, nei sudėtingos tešlos.
O receptą kitą kartą prisiminsite net neatsivertę užrašų: 100–100–100.
