Rudenį bijūnai pasikeičia neatpažįstamai. Dar vasaros pradžioje vešlūs ir žiedais apsipylę krūmai rugsėjo pabaigoje pradeda gelsti, lapai dėmėjasi, stiebai svyra, o pats augalas atrodo tarsi baigęs sezoną. Natūraliai kyla noras kuo greičiau viską nukirpti ir sutvarkyti gėlyną.
Tačiau būtent čia galima padaryti vieną dažniausių klaidų – bijūnus nugenėti per anksti.
Kol lapai dar žali, augalas vis dar dirba. Jis kaupia maisto medžiagas šaknyse ir ruošia pumpurus kitam sezonui. Todėl gražiai sutvarkytas gėlynas rugsėjį gali reikšti silpnesnį bijūną kitą pavasarį.
Kita vertus, žolinius bijūnus palikti su nudžiūvusiais stiebais visai žiemai taip pat nėra pats geriausias sprendimas.
Svarbiausia žinoti, kokį bijūną auginate ir kada jis iš tikrųjų pasiruošęs genėjimui.
Kodėl žolinių bijūnų nereikėtų palikti iki pavasario?
Įprasti žoliniai bijūnai rudenį natūraliai numarina visą antžeminę dalį.
Pavasarį iš žemės išauga visiškai nauji ūgliai.
Todėl senų stiebų išsaugoti nereikia.
Dar daugiau – palikti nudžiūvę lapai ir stiebai gali tapti gera vieta peržiemoti ligų sukėlėjams.
Bijūnus dažniausiai vargina įvairios grybinės ligos, o jų požymius vasaros pabaigoje galima pastebėti ant lapų: tamsėjančias dėmes, rudus plotus, pilkšvą apnašą ar anksčiau laiko džiūstančius stiebus.
Tokias augalo liekanas geriau pašalinti.
Tačiau ne rugsėjo pradžioje.
Didžiausia klaida – nukirpti dar žalią krūmą
Bijūnas nenustoja gyventi tą dieną, kai nukrenta paskutinis žiedlapis.
Po žydėjimo prasideda labai svarbus etapas.
Lapai toliau vykdo fotosintezę, o augalas sukauptas medžiagas nukreipia į šakniastiebį.
Po žeme tuo metu formuojasi atsinaujinimo pumpurai – būtent iš jų kitais metais pasirodys nauji stiebai ir žiedai.
Jeigu rugpjūtį ar rugsėjo pradžioje nukerpamas dar žalias bijūnas, mes iš esmės sustabdome šį procesą.
Vieną sezoną augalas nuo to greičiausiai nežus.
Tačiau jeigu taip daroma nuolat, krūmas gali silpnėti, o žydėjimas tapti skurdesnis.
Kada ateina tinkamas metas?
Geriausias signalas – ne data kalendoriuje, o pats augalas.
Palaukite, kol:
lapai stipriai pagels arba paruduos;
stiebai pradės prarasti standumą;
krūmas natūraliai suguls;
praeis pirmosios rimtesnės šalnos.
Lietuvoje tai dažniausiai nutinka spalį, tačiau kiekvienas ruduo skirtingas.
Vienais metais šalnos ateina anksčiau.
Kitais net spalio pradžioje dar būna neįprastai šilta.
Todėl nereikia sakyti: „Visada kerpu spalio 10 dieną.“
Stebėkite augalą.
O jeigu rugsėjį lapai jau negražūs?
Vien tik tai, kad krūmas prarado dekoratyvumą, dar nėra priežastis jį nukirpti iki žemės.
Jeigu dalis lapų visiškai nudžiūvo ar pajuodo, juos galima pašalinti.
Jeigu matote aiškiai sergančią šaką, ją taip pat geriau iškirpti.
Tačiau sveikus žalius lapus palikite.
Jie vis dar naudingi augalui.
Kaip taisyklingai nugenėti žolinį bijūną?
Kai augalas jau visiškai baigė vegetaciją, paruoškite aštrias genėjimo žirkles.
Įrankį pravartu nuvalyti ir dezinfekuoti, ypač jei prieš tai genėjote sergantį augalą.
Žolinio bijūno stiebai kerpami labai žemai.
Galima palikti maždaug 2–3 cm aukščio kelmelius.
Ilgų stiebų palikti nėra prasmės.
Pavasarį jie neatgis, nes nauji ūgliai pasirodys iš po žemės.
Svarbu tik nekapstyti aplink šaknies kaklelį ir nepažeisti arti paviršiaus esančių pumpurų.
Nupjautus lapus geriau išnešti iš gėlyno
Tai ypač svarbu, jeigu vasarą bijūnas turėjo grybinės ligos požymių.
Nukritusius lapus ir nupjautus stiebus surinkite.
Nepalikite jų gulėti aplink krūmą kaip natūralaus mulčio.
Jeigu augalas buvo visiškai sveikas, augalines liekanas galima tvarkyti kaip kitą sodo organiką.
Tačiau įtartinus, stipriai dėmėtus ar puvinio pažeistus lapus geriau pašalinti atskirai, kad galimos ligos nepersikeltų atgal į gėlyną.
Ne visi bijūnai kerpami vienodai
Šita vieta labai svarbi.
Jeigu nežinote, kokios rūšies bijūną turite, prieš imdami žirkles pasitikrinkite.
Pagrindinės grupės yra trys:
žoliniai bijūnai;
medėjantys bijūnai;
ITO hibridai.
Ir su jais elgiamasi skirtingai.
Medėjantis bijūnas – jo iki žemės kirpti negalima
Medėjantis bijūnas iš esmės yra krūmas.
Jo stiebai sumedėja ir lieka gyvi per žiemą.
Todėl jeigu tokį bijūną nupjausite taip pat kaip žolinį, galite pašalinti gyvą augalo dalį ir kartu sunaikinti būsimus žiedinius pumpurus.
Rudenį medėjantiems bijūnams atliekamas tik sanitarinis genėjimas.
Pašalinamos:
nulūžusios šakos;
akivaizdžiai nudžiūvusios dalys;
ligų pažeistos vietos.
Sveiki sumedėję stiebai paliekami.
Jeigu nesate tikri, ar bijūnas žolinis, ar medėjantis, viena paprasta užuomina – pažiūrėkite į stiebus.
Jeigu jie jau primena mažas medžio šakeles, neskubėkite jų pjauti.
ITO bijūnai – tarpinis variantas
ITO hibridai sukurti kryžminant žolinius ir medėjančius bijūnus.
Todėl jų augimas turi abiejų grupių požymių.
Rudenį jų antžeminė dalis taip pat nunyksta, todėl genėti reikia.
Tačiau genint verta būti šiek tiek atsargesniems.
Dažnai paliekama kelių centimetrų stiebo dalis – maždaug 5–10 cm, ypač jei prie pagrindo matyti pumpurai.
ITO hibridai dažnai žaliuoja ilgiau nei įprasti žoliniai bijūnai.
Todėl jų nereikia skubėti kirpti vien todėl, kad šalia augantis paprastas bijūnas jau visiškai parudavo.
Palaukite, kol ir šis augalas natūraliai baigs sezoną.
Ar bijūnus reikia uždengti žiemai?
Suaugę, gerai įsitvirtinę žoliniai bijūnai paprastai yra gana atsparūs šalčiui.
Todėl brandžių krūmų storai užkloti nebūtina.
Daugiau dėmesio reikėtų skirti pirmaisiais arba antraisiais metais pasodintiems augalams.
Jų šaknų sistema dar ne tokia stipri.
Jauną krūmą galima mulčiuoti kompostu, durpėmis ar kita tam tinkama medžiaga.
Pavasarį storą mulčio sluoksnį reikia laiku patraukti, kad kylantys ūgliai nebūtų užspausti.
ITO bijūnams mulčias taip pat gali būti naudingas, ypač šaltesnėse ar atviresnėse vietose.
Nepamirškite vieno dalyko – drėgmės
Rudenį labai dažnai galvojame tik apie genėjimą.
Tačiau jeigu rugsėjis ir spalio pradžia buvo labai sausi, bijūnams gali trūkti drėgmės.
Šaknys rudenį dar nėra „išjungtos“.
Jos toliau vystosi ir kaupia atsargas.
Todėl prieš žiemą stipriai išdžiūvusį gėlyną verta palaistyti.
Ypač naujai pasodintus bijūnus.
Geriau palaistyti rečiau, bet gausiau, kad drėgmė pasiektų gilesnę šaknų zoną.
Rudenį azoto jau nereikia
Rudenį mūsų tikslas nėra paskatinti naujų minkštų ūglių.
Todėl daug azoto turinčių trąšų šiuo metu geriau vengti.
Azotas skatina žaliosios masės augimą, o prieš žiemą tai visiškai nereikalinga.
Jeigu apskritai tręšiate rudenį, dažniau renkamasi trąšos, kuriose daugiau fosforo ir kalio.
Svarbiausia nepersistengti.
Gerai augantis suaugęs bijūnas nebūtinai kiekvieną rudenį reikalauja gausybės papildomų trąšų.
O kaip dėl medžio pelenų?
Pelenai kartais beriami aplink bijūnus dėl juose esančio kalio ir šarminančio poveikio.
Tačiau tai nėra būtinas ritualas kiekvienam sodui.
Jeigu dirva ir taip šarminė, dideli pelenų kiekiai gali būti visai nereikalingi.
Todėl nereikėtų manyti, kad nukirpus bijūną ant kiekvieno krūmo privaloma išpilti kibirą pelenų.
Sode „daugiau“ labai dažnai nereiškia „geriau“.
Bijūnas gali augti dešimtmečius, jeigu jo be reikalo nekankinsite
Tai vienas ilgaamžiškiausių sodo augalų.
Tinkamoje vietoje bijūnas gali augti ir žydėti daugybę metų.
Jam nereikia sudėtingos rudens priežiūros.
Svarbiausia:
nenukirpti per anksti;
žolinį bijūną nugenėti tik jam natūraliai nunykus;
medėjančio bijūno nenupjauti iki žemės;
pašalinti sergančias augalo liekanas;
jaunus augalus prireikus apsaugoti nuo šalčio.
Didžiausia klaida rudenį dažniausiai gimsta iš gero noro – kuo greičiau „sutvarkyti“ gėlyną.
Bijūnams rugsėjį kartais geriausia priežiūra yra labai paprasta: dar kurį laiką palikti juos ramybėje.
Kai lapai atliks savo darbą ir pirmosios šalnos natūraliai užbaigs sezoną, tada jau galima imti žirkles.
O kitą pavasarį iš žemės vėl pasirodys stiprūs raudoni ūgliai, iš kurių vasaros pradžioje formuosis tai, dėl ko bijūnus ir auginame – milžiniški, kvapnūs žiedai.
