Po šiltos ir drėgnos nakties vaizdas darže kartais būna nemalonus: apgraužtos salotos, skylėti kopūstų lapai, pažeistos braškės, o tarp augalų – stambūs rudi ar oranžiniai šliužai.

Lietuvoje viena didžiausių problemų yra ispaninis arionas (Arion vulgaris) – invazinė šliužų rūšis, išplitusi soduose, daržuose, parkuose ir kitose teritorijose.

Problema ta, kad vieno vakaro kovos neužteks. Norint pastebimai sumažinti šliužų gausą, reikia veikti nuosekliai: rinkti suaugusius individus, ieškoti kiaušinėlių, šalinti jų slėptuves ir naudoti gaudykles.

Kaip atrodo invazinis ispaninis arionas?

Suaugęs ispaninis arionas gali būti maždaug 7–15 centimetrų ilgio.

Jo spalva įvairuoja – galima pamatyti rusvų, oranžinių, gelsvai rudų individų. Suaugusių šliužų kūno viršutinė dalis dažnai būna gana vienspalvė, o jaunikliai gali turėti tamsesnes juostas šonuose.

Tačiau vien pagal spalvą rūšies nustatyti nereikėtų.

Lietuvoje yra ir vietinių šliužų rūšių, kurios iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti panašiai. Todėl kiekvieno didelio rudo šliužo automatiškai laikyti invaziniu nereikėtų.

Kodėl jų gali atsirasti tiek daug?

Viena pagrindinių priežasčių – itin intensyvus dauginimasis.

Ispaniniai arionai yra hermafroditai, o vienas individas per metus palankiomis sąlygomis gali padėti net kelis šimtus kiaušinėlių.

Kiaušinėliams ir jaunikliams ypač tinka drėgnos bei apsaugotos vietos.

Jų verta ieškoti:

• komposto ir augalinių atliekų krūvose;
• po lentomis;
• po ant žemės paliktais vazonais;
• po mulčiu;
• tarp dirvos grumstų;
• po plytelėmis ir akmenimis;
• tankioje, drėgnoje augmenijoje.

Todėl vien surinkti matomus suaugusius šliužus nepakanka.

Jeigu sklype lieka daugybė puikių vietų jiems daugintis, problema gali greitai sugrįžti.

Kada geriausia rinkti šliužus?

Vidurdienį galite pereiti visą daržą ir beveik nieko nepamatyti. O vakare toje pačioje vietoje jų gali pasirodyti daugybė.

Taip nutinka todėl, kad šliužai labai priklausomi nuo drėgmės.

Todėl jų geriausia ieškoti anksti ryte, vėlai vakare, apsiniaukusią dieną arba po lietaus.

Karštu ir sausu metu jie dažniausiai pasitraukia į pavėsį bei drėgnas slėptuves.

Reguliarus rankinis rinkimas yra vienas paprasčiausių kontrolės būdų.

Svarbiausia tai daryti ne vieną kartą, o nuolat.

Paprasta gudrybė – tegul šliužai ateina patys

Visą sodą kiekvieną vakarą tikrinti gali greitai atsibosti.

Todėl galima sukurti specialias vietas, kuriose šliužai slėpsis patys.

Ant žemės padėkite lentą, medžio plokštę ar kitą drėgmę išlaikančią uždangą. Po ja galima palikti nedidelį kiekį augalinio jauko.

Tinka, pavyzdžiui, gabalėlis moliūgo ar kitų gendančių augalinių atliekų.

Gaunate paprastą dirbtinę slėptuvę: tamsu, drėgna ir yra maisto.

Kitą rytą pirmiausia patikrinkite būtent šias vietas.

Vietoje to, kad šliužų ieškotumėte visame sklype, dalį jų galite rasti susitelkusių vienoje vietoje.

Galima naudoti ir gaudykles

Šliužams privilioti naudojamos ir įvairios talpos su juos dominančiu jauku.

Vienas variantų – pridengtas plastikinis indas su rūgstančiu kompotu, paliekant nedidelį tarpą šliužams patekti į vidų.

Tokias gaudykles būtina reguliariai tikrinti ir prižiūrėti.

Nereikėtų pastatyti gaudyklės ir prisiminti apie ją tik po savaitės.

Efektyviausia, kai kelios gaudyklės išdėstomos ten, kur šliužų pastebima daugiausia.

Komposto krūva gali tapti tikru šliužų viešbučiu

Jeigu sklype turite didelę atvirą komposto krūvą, ją verta patikrinti ypač kruopščiai.

Šliužams tai beveik ideali vieta.

Ten gali būti drėgna, šilta, yra maisto ir daugybė vietų pasislėpti nuo saulės.

Todėl kovojant su invaziniais šliužais neužtenka tikrinti vien lysvių.

Apžiūrėkite visą teritoriją.

Senos lentos, plytelės, vazonai, augalinių atliekų krūvos ir kitos nuolat drėgnos vietos gali tapti jų slėptuvėmis.

Ieškokite ne tik šliužų, bet ir kiaušinėlių

Tai vienas svarbiausių darbų.

Šliužų kiaušinėliai yra nedideli, balkšvi, apvalūs ir dažnai randami grupelėmis.

Jeigu pašalinate vieną suaugusį šliužą, pašalinate vieną individą.

Radę ir sunaikinę visą kiaušinėlių dėtį, galite užkirsti kelią naujai jų kartai.

Todėl pakėlę lentą, vazoną ar kitą ilgiau ant žemės stovėjusį daiktą, žiūrėkite ne tik į judančius šliužus.

Patikrinkite ir dirvos paviršių bei plyšius.

Ar padeda trumpesnė žolė?

Tvarkingesnė aplinka yra svarbi bendros kontrolės dalis.

Aukšta ir nuolat drėgna augmenija šliužams suteikia pavėsį bei apsaugą nuo išdžiūvimo.

Todėl probleminėse sklypo vietose verta reguliariai šienauti žolę, tvarkyti augalines atliekas ir pašalinti nereikalingus ant žemės gulinčius daiktus.

Tikslas nėra sunaikinti visą sodo gyvybę ar palikti pliką žemę.

Reikia sumažinti būtent tas nereikalingas vietas, kuriose invaziniai šliužai gali saugiai slėptis ir daugintis.

O kaip specialios granulės nuo šliužų?

Esant rimtai problemai galima naudoti ir šliužams kontroliuoti skirtus registruotus moliuskicidus.

Tačiau čia eksperimentuoti nereikėtų.

Reikia rinktis Lietuvoje konkrečiai paskirčiai registruotą priemonę ir tiksliai laikytis jos etiketėje pateiktų naudojimo bei saugos reikalavimų.

Ypač atsargiai tokius produktus reikia naudoti vietose, kuriose vaikšto vaikai ar naminiai gyvūnai.

Didesnis produkto kiekis nebūtinai reiškia geresnį rezultatą.

Ar šliužus gali suėsti gyvūnai?

Taip.

Šliužais gali maitintis kai kurie paukščiai ir kiti gyvūnai.

Ypač įdomios Indijos bėgikės – antys, kurios aktyviai ieško natūralaus maisto ir lesa šliužus. Jaunais šliužais gali susidomėti ir vištos.

Tačiau nereikėtų pirkti ančių vien tik todėl, kad sklype atsirado šliužų.

Ančių laikymas reiškia kasdienę gyvūnų priežiūrą, tinkamą pašarą, švarų vandenį, saugią nakvynę ir apsaugą nuo plėšrūnų.

Jos gali tapti viena bendros kontrolės dalių, tačiau nėra stebuklinga priemonė, kuri per kelias dienas išspręs visą problemą.

Ką daryti su surinktais invaziniais šliužais?

Čia svarbiausia taisyklė – neperkelkite gyvų invazinių šliužų į kitą teritoriją.

Surinkti juos į kibirą ir išvežti į pamiškę nėra problemos sprendimas. Taip invazinė rūšis gali būti išplatinta dar plačiau.

Surinktus invazinius šliužus reikia neutralizuoti. Tam gali būti naudojama druska arba jie laikomi sandariai uždarytoje talpoje atviroje saulėje, kol žūsta.

Po to juos reikia tinkamai pašalinti.

Šliužus į savo sodą galite parsivežti patys

Tai viena svarbiausių, tačiau dažnai pamirštamų detalių.

Nusiperkate augalą vazone, parsivežate namo ir iš karto pasodinate gėlyne.

Kartu su augalu ar substratu gali atkeliauti ir šliužų, jų jauniklių arba kiaušinėlių.

Todėl naujus vazoninius augalus verta iš pradžių palaikyti atskirai.

Patikrinkite vazono dugną, drenažo angas, kraštus ir substratą.

Dar kartą augalą apžiūrėkite vakare arba po palaistymo, kai šliužai tampa aktyvesni.

Kelios minutės patikrinimo gali padėti išvengti daug didesnės problemos ateityje.

Veiksmingiausias būdas – ne viena priemonė, o visas planas

Jeigu sklype jau yra daug invazinių šliužų, vienos stebuklingos priemonės greičiausiai nepakaks.

Daug geriau derinti kelis metodus.

Vakare ir po lietaus rinkite matomus šliužus.

Keliose vietose įrenkite dirbtines drėgnas slėptuves ir tikrinkite jas rytais.

Apžiūrėkite kompostą, mulčią, lentas, vazonus bei plyteles ir ieškokite kiaušinėlių.

Reguliariai šienaukite peraugusią žolę ir mažinkite nereikalingų slėptuvių skaičių.

Atidžiai tikrinkite naujai įsigytus augalus ir kartu su jais atkeliaujantį substratą.

Esant didelei invazijai galima papildomai svarstyti registruotas šliužų kontrolės priemones.

Didžiausia klaida – laukti, kol jų bus šimtai

Pamatę vieną ar du įtartinus šliužus žmonės dažnai numoja ranka.

Tačiau invazinės rūšies atveju ankstyvas reagavimas yra daug paprastesnis nei bandymas kontroliuoti jau didelę populiaciją.

Ispaninis arionas yra labai vislus.

Todėl pastebėjus pirmuosius individus verta apžiūrėti visą sklypą.

Patikrinkite vietas po lentomis, kompostą, vazonų apačias, tankią žolę, mulčią ir drėgnus daržo pakraščius.

Ir dar vienas svarbus dalykas – jeigu tokių šliužų pilni aplinkiniai sklypai, vien jūsų pastangų gali nepakakti.

Jie nežino, kur baigiasi vieno žmogaus žemė ir prasideda kaimyno teritorija.

Todėl didžiausią efektą galima pasiekti tada, kai problemą sprendžia keli gretimų sklypų savininkai.

Išvada

Invazinių šliužų problema neišsprendžiama vienu stebuklingu produktu ar vienu vakaru vaikštant po daržą su kibiru.

Didžiausią rezultatą duoda nuolatinė ir kompleksinė kontrolė.

Šliužus galima privilioti į specialiai sukurtas drėgnas slėptuves, naudoti gaudykles, rinkti vakarais ir po lietaus, ieškoti jų kiaušinėlių bei tvarkyti vietas, kuriose jie slepiasi ir dauginasi.

Kuo anksčiau pradedama kontroliuoti jų populiacija, tuo lengviau išvengti situacijos, kai vasaros viduryje šliužų jau pilnas visas daržas.

Svarbiausia kovoti ne tik su tais šliužais, kuriuos matote šiandien. Reikia pašalinti ir sąlygas, kurios leidžia atsirasti kitai jų kartai.