Rugsėjo pradžia Lietuvos mokyklose šiemet atnešė pokytį, kurį pajus ne tik mokiniai, bet ir jų tėvai. Nuo 2026 m. rugsėjo 1-osios kiekviena mokykla privalo turėti aiškią asmeninių mobiliųjų telefonų ir kitų išmaniųjų įrenginių naudojimo tvarką.
Dėl to dalyje mokyklų telefonai pamokų metu turės likti kuprinėse, kitur jiems gali būti numatytos specialios dėžutės ar laikymo vietos. Griežtesnę tvarką pasirinkusios mokyklos gali riboti naudojimąsi telefonu ir per pertraukas.
Tačiau tėvams svarbu žinoti vieną esminį dalyką: Lietuvoje nėra priimtas visuotinis sprendimas iš visų vaikų ryte surinkti telefonus ir grąžinti juos tik pasibaigus pamokoms.
Konkrečias taisykles nusistato pati mokykla, todėl tai, kas leidžiama vienoje ugdymo įstaigoje, nebūtinai galios kitoje.
Kodėl mokyklos ėmėsi telefonų?
Dar prieš dešimtmetį mobilusis telefonas mokiniui daugiausia buvo priemonė paskambinti tėvams ar parašyti žinutę. Šiandien vaiko kišenėje yra socialiniai tinklai, vaizdo įrašai, žaidimai, grupiniai pokalbiai, fotografavimo kamera ir nuolat pasirodantys pranešimai.
Pakanka vieno ekrano sušvytėjimo, kad mokinio dėmesys nuo mokytojo persikeltų į telefoną.
Problema neapsiriboja vien pamokomis. Per pertraukas galima pamatyti mokinių, kurie užuot kalbėjęsi tarpusavyje, visą laisvą laiką praleidžia žiūrėdami į ekranus.
Todėl naujų taisyklių tikslas nėra paskelbti karą technologijoms. Siekiama aiškiau atskirti laiką, kai telefonas gali būti naudingas, nuo laiko, kai jis trukdo mokytis ar bendrauti.
Vienos taisyklės visai Lietuvai nėra
Būtent šią aplinkybę svarbu suprasti kalbant apie telefonų „atėmimą“.
Valstybė nepasakė, kad kiekvienas mokinys, įėjęs pro mokyklos duris, privalo atiduoti telefoną mokytojui.
Nustatytas kitas principas – mokyklos nebegali šio klausimo palikti visiškai neapibrėžto.
Kiekviena ugdymo įstaiga turi nusistatyti savo tvarką.
Todėl praktikoje galime matyti labai skirtingus modelius.
Vienoje mokykloje gali pakakti, kad prasidėjus pamokai telefonas būtų išjungtas arba nustatytas begarsis režimas ir liktų kuprinėje.
Kitoje mokiniai pamokos pradžioje telefonus gali palikti tam skirtoje vietoje.
Trečioje gali būti nuspręsta, kad jaunesni mokiniai telefonais nesinaudoja visą ugdymo laiką, o vyresniesiems suteikiama daugiau laisvės.
Yra ir mokyklų, kurios panašius apribojimus taikė dar iki dabartinių pokyčių.
Ar mokytojas galės laikinai paimti telefoną?
Šis klausimas tikriausiai sukels daugiausia diskusijų.
Jeigu mokyklos vidaus tvarkoje numatyta, kad tam tikru metu telefonu naudotis negalima, turi būti aišku ir tai, kas nutinka mokiniui šios taisyklės nesilaikant.
Todėl mokyklose gali būti numatytas laikinas išjungto telefono paėmimas, kai mokinys nepaiso nustatytos tvarkos.
Tačiau tai nėra tas pats, kas visuotinis telefonų konfiskavimas.
Mokykla turi aiškiai apsibrėžti, kokiais atvejais įrenginys paimamas, kur jis laikomas ir kaip vėliau grąžinamas.
Todėl tėvams verta perskaityti būtent savo vaiko mokyklos patvirtintą tvarką, o ne vadovautis tuo, ką daro kaimyninė mokykla.
Didžiausia diskusija gali kilti ne per pamokas
Kad per matematikos, lietuvių kalbos ar istorijos pamoką mokinys neturėtų žiūrėti trumpų vaizdo įrašų ar susirašinėti su draugais, tikriausiai sutiktų nemaža dalis tėvų.
Daug įdomesnis klausimas – pertraukos.
Ar vaikas per savo 10–15 minučių pertrauką turėtų turėti teisę pasiimti telefoną?
Vieni tėvai sakys, kad taip. Juk tai laisvas mokinio laikas, be to, jis gali norėti perskaityti tėvų žinutę.
Kiti pritars griežtesniam variantui.
Jeigu telefonas per pamoką padedamas į šalį, tačiau nuskambėjus skambučiui šimtai vaikų iš karto grįžta prie ekranų, dalis norimo rezultato prarandama.
Būtent todėl kai kurios mokyklos gali pasirinkti riboti telefonus ne tik pamokose, bet ir pertraukų metu.
„Bet kaip tada susisieksiu su savo vaiku?“
Tai vienas svarbiausių tėvų klausimų.
Telefonas šeimai suteikia saugumo jausmą. Tėvai gali parašyti, kad vėluoja pasiimti vaiką, pasakyti, kur jo laukia, priminti apie būrelį ar tiesiog pasitikslinti, ar viskas gerai.
Tačiau verta prisiminti, kad telefono naudojimo ribojimas nereiškia, jog mokinys tampa visiškai nepasiekiamas.
Mokykla turi numatyti situacijas, kai susisiekti su šeima iš tiesų būtina.
Be to, išimtys gali būti taikomos tais atvejais, kai išmanusis įrenginys reikalingas dėl sveikatos, specialiųjų ugdymosi poreikių ar kitų pagrįstų aplinkybių.
Telefonas gali būti naudojamas ir pačioje pamokoje, jeigu mokytojas nusprendžia, kad jo reikia mokymosi užduočiai.
Taigi tikslas nėra telefoną paversti draudžiamu daiktu.
Svarbiausias klausimas – kada juo naudojamasi.
Pokytis gali būti sunkesnis, nei atrodo
Suaugusiajam pasakyti „padėk telefoną į kuprinę“ skamba labai paprastai.
Vaikui, kuris įpratęs ekraną tikrinti dešimtis kartų per dieną, situacija gali būti visai kitokia.
Pirmosiomis savaitėmis gali atsirasti nepasitenkinimo.
„Kodėl negaliu tik pažiūrėti?“
„Aš tik atrašysiu mamai.“
„Man reikia patikrinti laiką.“
„Kiti irgi naudojasi.“
Todėl vien draudimo gali nepakakti.
Jeigu mokinys supranta, kodėl taisyklė atsirado ir ji vienodai taikoma visiems, prisitaikyti gerokai paprasčiau.
Jeigu vienas mokytojas telefoną leidžia, kitas draudžia, o trečias už tą patį elgesį jį paima, prasideda konfliktai.
Būtent aiškumas gali būti svarbiausia naujosios sistemos dalis.
Telefonų ribojimas pakeis ir pačių tėvų įpročius
Apie šią pusę kalbama gerokai rečiau.
Dalis tėvų per dieną vaikui parašo ne vieną žinutę.
„Ar pavalgei?“
„Kada baigsi?“
„Nepamiršk treniruotės.“
„Aš jau prie mokyklos.“
Kai telefonas visada kišenėje, natūralu tikėtis greito atsakymo.
Jeigu mokykloje bus nustatyta griežtesnė tvarka, tėvams taip pat gali tekti priprasti, kad vaikas žinutę perskaitys tik vėliau.
Ir galbūt tai nėra blogai.
Pamokos metu vaikas pirmiausia turėtų būti mokinys, o ne nuolat pasiekiamas šeimos pokalbių grupės dalyvis.
O jeigu telefonas reikalingas mokymuisi?
Čia atsiranda įdomus paradoksas.
Tas pats įrenginys, kuris gali visiškai išblaškyti mokinį, tinkamai naudojamas tampa puikia mokymosi priemone.
Telefonu galima nuskenuoti QR kodą, atlikti interaktyvią užduotį, fotografuoti eksperimento rezultatus, naudotis skaičiuotuvu ar kitomis mokytojo nurodytomis priemonėmis.
Todėl technologijų visiškai išstumti iš mokyklų būtų nelogiška.
Svarbu išmokyti vaikus jas valdyti.
Jeigu mokytojas pasako, kad dabar telefonas reikalingas užduočiai – jis tampa mokymosi priemone.
Kai užduotis baigta – telefonas vėl padedamas.
Tai iš tiesų gali būti daug vertingesnis įgūdis nei paprastas draudimas.
Griežtesnė tvarka gali turėti ir netikėtą rezultatą
Įsivaizduokime įprastą mokyklos koridorių per ilgąją pertrauką.
Vienas mokinys žiūri vaizdo įrašą. Šalia sėdintis draugas stebi tą patį ekraną. Dar keli susirašinėja.
Dabar įsivaizduokime tą patį koridorių be telefonų rankose.
Vaikams vis tiek reikės kažką veikti.
Galbūt jie daugiau kalbėsis.
Galbūt nueis į lauką.
Galbūt judės.
O gal pirmą savaitę tiesiog skųsis, kad neturi ką veikti.
Tikrasis rezultatas paaiškės ne per pirmą rugsėjo savaitę, o tada, kai naujos taisyklės taps kasdienybe.
Tačiau telefonas nėra vienintelė problema
Būtų klaida manyti, kad surinkus telefonus automatiškai išnyks visos mokymosi problemos.
Mokinys gali būti išsiblaškęs ir be telefono.
Jam gali trūkti miego, motyvacijos, gali būti per sunku mokytis arba klasėje gali vykti konfliktai.
Telefonas yra tik vienas iš daugybės dėmesį veikiančių veiksnių.
Todėl naujos taisyklės bus prasmingos tik tada, jeigu jos netaps vien baudimo sistema.
Vaikui svarbu ne tik pasakyti, kad telefono negalima naudoti, bet ir paaiškinti kodėl.
Ar tikrai verta iš vaiko atimti telefoną visai dienai?
Čia vieno atsakymo visoms mokykloms tikriausiai ir negali būti.
Pradinukui ir dvyliktokui ta pati taisyklė nebūtinai bus vienodai tinkama.
Skiriasi ir pačios mokyklos.
Vienoje mokosi keli šimtai vaikų, kitoje – daugiau nei tūkstantis. Vieni mokiniai namo grįžta pėsčiomis, kiti važiuoja viešuoju transportu ar laukia tėvų.
Todėl logiška, kad galutinius sprendimus priima pati mokyklos bendruomenė.
Svarbiausia, kad taisyklė būtų aiški dar prieš atsirandant konfliktui.
Tėvams dabar verta patikrinti vieną dalyką
Jeigu jūsų vaikas grįžęs iš mokyklos pasako:
„Mums nuo šiandien atima telefonus“, – verta pirmiausia išsiaiškinti, ką tiksliai tai reiškia.
Ar telefonai surenkami tik per pamokas?
Ar juos reikia laikyti kuprinėje?
Ar draudžiama naudotis ir per pertraukas?
Kas atsitinka pažeidus taisyklę?
Kada telefonas grąžinamas?
Kokios numatytos išimtys?
Tai turėtų būti aprašyta konkrečios mokyklos tvarkoje.
Vienas dalykas nuo šių mokslo metų jau pasikeitė
Lietuvoje neatsirado vienas visiems mokiniams taikomas įstatymas „telefonus atiduoti prie durų“.
Tačiau nuo 2026 m. rugsėjo 1-osios mokyklos privalo turėti nustatytą mobiliųjų telefonų naudojimo tvarką.
Todėl šiais mokslo metais telefonų Lietuvos mokyklose tikrai matysime mažiau – bent jau pamokų metu, o kai kur ir per pertraukas.
Ir galbūt didžiausias šio pokyčio išbandymas bus visai ne tai, ar vaikas kelias valandas išbus be telefono.
Daug svarbiau bus išmokti, kad išmanusis įrenginys gali būti šalia, tačiau nebūtinai turi nuolat reikalauti mūsų dėmesio.
