Einant grybauti, uogauti ar tiesiog vaikštant miške kartais užtenka vieno žingsnio, kad iš žolės pasigirstų šnarėjimas. Dažniausiai tai būna visiškai nepavojingas miško gyventojas, tačiau Lietuvoje galima sutikti ir vienintelę natūraliai gyvenančią nuodingą gyvatę – paprastąją angį.
Didžiąją laiko dalį žmogui ji stengiasi netrukdyti. Angis nėra gyvūnas, kuris vaikytųsi žmones ar specialiai bandytų juos pulti. Pavojinga situacija dažniausiai susidaro tada, kai gyvatė netikėtai užklumpama, ant jos vos neužlipama arba žmogus pats bando ją paliesti.
Problema ta, kad angį ne visada lengva pastebėti.
Jos spalvos ir raštai padeda susilieti su miško paklote, žole bei aplink esančia augmenija. Todėl žmogus kartais pamato gyvatę tik tada, kai nuo jos lieka vos keli žingsniai.
Kur Lietuvoje tikimybė ją sutikti didžiausia, kaip elgtis pamačius angį ir ar jos įkandimas iš tiesų gali baigtis mirtimi?
Lietuvoje gyvena viena angių rūšis
Lietuvoje sutinkama paprastoji angis (Vipera berus).
Tai nuodinga gyvatė, užauganti maždaug iki 75 centimetrų ilgio. Jos išvaizda gali skirtis, tačiau vienas žinomiausių požymių yra išilgai nugaros einantis tamsesnis zigzago formos raštas.
Vis dėlto vien spalva pasikliauti nereikėtų.
Gamtoje gyvatę galite pamatyti trumpai, dalį jos kūno gali slėpti žolė ar šakos, todėl nepažįstamos gyvatės geriausia apskritai neliesti.
Svarbiausia taisyklė paprasta: jeigu nesate tikri, ką matote, palikite gyvūnui erdvės pasitraukti.
Kur dažniausiai galima sutikti angį?
Angys nėra tolygiai išsibarsčiusios po kiekvieną Lietuvos mišką.
Joms tinka tam tikros buveinės.
Dažniau jos aptinkamos drėgnuose mišriuose miškuose, krūmais apaugusiose kirtavietėse, aukštapelkėse ir pelkių pakraščiuose.
Tačiau tai nereiškia, kad gyvatė visą laiką tūno tik drėgnoje vietoje.
Kaip ir kiti ropliai, angys naudojasi aplinkos šiluma, todėl tinkamomis sąlygomis gali pasirodyti vietose, kur galima pasišildyti.
Būtent todėl miške pavojingiausia ne pati atvira vieta, o situacija, kai žmogus nepastebėjęs įžengia į vietą, kurioje gyvatė ilsisi.
Atsargiau prie kelmų ir nuvirtusių medžių
Miške nuvirtęs medis atrodo kaip visiškai nekaltas objektas.
Tačiau aplink jį susidaro daug slėptuvių.
Šaknys.
Žievės plyšiai.
Šakų krūvos.
Aukšta žolė.
Lapai.
Tokiose vietose gali slėptis įvairūs smulkūs gyvūnai, o kartu pasirodyti ir jų ieškančios gyvatės.
Todėl einant per tankią miško vietą nereikėtų aklai kišti rankų po kelmais, rąstais ar į ertmes.
Tai ypač aktualu renkant grybus.
Pamatęs grybą žmogus dažnai žiūri tik į jį ir automatiškai tiesia ranką, nepastebėdamas, kas yra vos už keliolikos centimetrų.
Uogaujant pavojus gali slėptis tiesiog po kojomis
Uogautojai daug laiko praleidžia vietose, kurios gali sutapti su angims tinkamomis buveinėmis.
Žvilgsnis nukreiptas į uogas.
Einama lėtai.
Kartais žengiama tiesiai per žolę ar žemus krūmokšnius.
Todėl prieš žengiant į sunkiai matomą vietą verta pasižiūrėti, kur statote koją.
Uždara avalynė ir ilgesnės kelnės gamtoje taip pat suteikia papildomą apsaugą nuo įvairių įbrėžimų, erkių ir kitų nemalonių susidūrimų.
Ar angis gali atsirasti prie sodybos?
Taip, tinkamoje aplinkoje laukiniai gyvūnai gali priartėti ir prie žmonių gyvenamų vietų.
Ypač jeigu sodyba yra prie miško, pelkės, apleistos pievos ar kitos natūralios teritorijos.
Patrauklių slėptuvių gali atsirasti ir pačiame kieme.
Ilgai nejudinta lentų krūva.
Sukrautos malkos.
Akmenys.
Tankiai sužėlusi žolė.
Apleistas sodo kampas.
Po įvairiais daiktais susidaro ramios, nuo tiesioginio trikdymo apsaugotos vietos.
Tai nereiškia, kad kiekvienoje malkinėje gyvena angis. Tačiau tvarkingas kiemas sumažina įvairių laukinių gyvūnų slėptuvių skaičių ir leidžia lengviau pastebėti, kas yra po kojomis.
Ką daryti pamačius angį?
Pats svarbiausias veiksmas – nieko dramatiško nedaryti.
Nesiartinkite.
Nebandykite jos gaudyti.
Nebadykite lazda.
Nebandykite pakelti.
Ir tikrai nereikia bandyti pasidaryti nuotraukos iš kelių centimetrų atstumo.
Suteikite gyvatei erdvės.
Jeigu turite galimybę, ramiai atsitraukite ir leiskite jai pasišalinti.
Daug nereikalingų susidūrimų su laukiniais gyvūnais įvyksta būtent tada, kai žmogus pats nusprendžia juos paliesti, pagauti ar išvaryti.
Kaip gali atrodyti angies įkandimas?
Po nuodingos gyvatės įkandimo įkandimo vietoje gali būti matomos dantų žymės.
Tačiau svarbiausia stebėti ne vien pačią žaizdelę.
Gali atsirasti skausmas ir didėjantis patinimas. Galimos ir bendros organizmo reakcijos – silpnumas, pykinimas, galvos svaigimas ar kiti simptomai.
Reakcijos stiprumas skirtingiems žmonėms gali būti nevienodas.
Todėl nereikėtų bandyti pačiam nuspręsti:
„Atrodo nedaug, vadinasi, nieko nenutiks.“
Įkandus įtariamai angei situaciją turėtų įvertinti medikai.
Ar angies įkandimas gali būti mirtinas?
Paprastoji angis yra nuodinga, todėl jos įkandimo negalima vertinti kaip paprasto vabzdžio įgėlimo.
Sunki reakcija galima, nors mirtinas rezultatas yra retas.
Rizika priklauso nuo daugelio aplinkybių: žmogaus amžiaus ir sveikatos, įkandimo vietos, organizmo reakcijos bei patekusio nuodų kiekio.
Didesnio atsargumo reikia kalbant apie vaikus, vyresnio amžiaus žmones ir žmones, kurių sveikatos būklė gali didinti komplikacijų riziką.
Todėl klausimas neturėtų būti „ar šį kartą man pasiseks?“.
Įkandus angei reikia medicininio įvertinimo.
Ką daryti iš karto po įkandimo?
Pirmiausia pasitraukite nuo gyvatės, kad nebūtų antro įkandimo.
Stenkitės išlikti kuo ramesni ir riboti nereikalingą fizinį aktyvumą.
Jeigu įkasta į ranką, verta kuo greičiau nuimti žiedus, apyrankes ar kitus ankštus daiktus, nes galūnė gali pradėti tinti.
Reikia kreiptis skubios medicinos pagalbos ir vykdyti specialistų nurodymus. Jei žmogaus būklė blogėja, atsiranda kvėpavimo sutrikimas, sąmonės pokyčiai, stiprus silpnumas ar kiti sunkūs simptomai, reikia skambinti 112.
Ko po angies įkandimo geriau nedaryti?
Apie gyvačių įkandimus vis dar gyvuoja nemažai senų patarimų.
Vienas garsiausių – bandymas iščiulpti nuodus iš žaizdos.
To daryti nereikėtų.
Taip pat nereikėtų pjaustyti ar deginti įkandimo vietos.
Nereikia savarankiškai eksperimentuoti su įvairiais „nuodų ištraukimo“ metodais.
Pavojinga gaišti laiką bandant namines priemones vietoj kreipimosi į medikus.
Dar viena klaida – bandyti sugauti gyvatę ir vežtis ją kartu, kad gydytojas galėtų nustatyti rūšį.
Dėl to galite būti įkąsti dar kartą.
Jeigu gyvatę galima saugiai nufotografuoti iš didelio atstumo nerizikuojant prie jos artintis, nuotrauka gali būti naudinga rūšiai atpažinti. Tačiau dėl nuotraukos rizikuoti nereikia.
Vaikams gamtoje verta paaiškinti vieną labai paprastą taisyklę
Vaikas nebūtinai supras, kuo angis skiriasi nuo žalčio.
Ir jam to net nebūtina mokėti.
Daug naudingesnė universali taisyklė:
pametei gyvatę – neliesk ir pakviesk suaugusįjį.
Vaikams ypač patinka gaudyti driežus, varles, vabzdžius ir kitus gyvūnus, todėl pamačius neįprastą gyvatę smalsumas gali nugalėti atsargumą.
Būtent todėl taisyklė turi būti paprasta ir lengvai įsimenama.
Grybautojams ir uogautojams verta pakeisti kelis įpročius
Miške neįmanoma patikrinti kiekvieno kvadratinio metro.
Ir nereikia.
Pakanka kelių elementarių įpročių.
Avėkite uždarą, tvirtesnę avalynę.
Neikite basomis per aukštą žolę ir sunkiai matomą miško paklotę.
Nekiškite rankos į ertmę, kurios vidaus nematote.
Prieš atsisėsdami ant kelmo ar žemės pasižiūrėkite į vietą.
Rinkdami grybus pirmiausia apžiūrėkite plotą aplink juos.
Jeigu pamatėte gyvatę – palikite jai kelią pasitraukti.
Tai paprastos priemonės, tačiau jos gerokai protingesnės už bandymą kovoti su gyvate tada, kai ji jau išsigando.
Angis nėra žmogaus medžiotoja
Pamačius nuodingą gyvatę natūralu išsigąsti.
Tačiau nereikėtų iš angies daryti miško pabaisos.
Ji yra Lietuvos gamtos dalis ir žmogaus nelaiko grobiu.
Didžiausia rizika atsiranda tada, kai žmogus jos nepastebi arba pats pradeda gyvatę provokuoti.
Todėl gamtoje geriausia apsauga yra ne baimė, o elementarus dėmesingumas.
Stebėkite, kur statote kojas.
Nekiškite rankų ten, kur nematote.
Nelieskite nepažįstamos gyvatės.
O jeigu įkandimas vis dėlto įvyko, nebandykite įrodyti sau, kad „praeis savaime“.
Angies nuodai gali sukelti rimtą organizmo reakciją, todėl tokio įkandimo vieta yra ne interneto forumas ar namų vaistinėlė, o medikų priežiūra.
